Kaip jau buvo skelbta, vyriausybinė Jungtinių Valstijų Helsinkio komisija, vadovaujama senatoriaus Roger’io F. Wicker’io ir kongresmeno Christopher’io H. Smith’o, surengė klausymus, skirtus Neringos Venckienės bylai. Klausymams pirmininkavo JAV Kongreso Atstovų rūmų narys Randy Hultgren’as.
Dviejų šalių santykiuose tai buvo precendento neturintis įvykis: dar niekuomet mūsų artimiausios sąjungininkės vyriausybė nebuvo taip akivaizdžiai susirūpinusi žmogaus teisių būkle Lietuvoje, kad net skyrė tam specialų autoritetingos komisijos posėdį.
Apie žmogaus teisių padėtį mūsų krašte JAV senatoriai ir kongresmenai kalbėdavo nebent sovietiniais laikais, bet tuomet tai buvo kaip parama ir solidarumo ženklas užgrobtai šaliai. Dabar gi, kai už padėtį savo valstybėje mes jau atsakome patys, aukštų JAV politikų dėmesys žmogaus teisėms Lietuvoje vertintinas kaip aliarmo signalas. Jis perspėja, jog mūsų valdžios ir teismų elgesys su savo piliečiais jau pasiekė tokį teisinio nihilizmo lygmenį, kad tolimesnis tylėjimas JAV politikams jau reikštų jų pačių neištikimybę deklaruojamiems principams bei vertybėms.
Vilniaus reakcija į Vašingtone vykusius klausymus buvo labai iškalbinga. Ji dar sykį patvirtino, kad JAV politikai, vertindami padėtį mūsų valstybėje, nesuklydo.
Pradėsiu nuo tų, kurie turėtų pirmieji guldyti galvas už žmogaus teises – nuo pasiskelbusių teisių gynėjų.
Skaitau lyg tyčia ką tik pasirodžiusį Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovo D. Pūro straipsnį delfi.lt. Nors straipsnis paskelbtas praėjus net dešimčiai dienų po Lietuvai skirtų klausymų JAV – publikacijoje apie juos nė žodžio. Tiesa, skaitytojai ir vėl gąsdinami „violetiniu košmaru“, bet kad tas košmaras buvo ką tik aptarinėjamas Vašingtone ir susilaukė kitokio vertinimo nei Lietuvoje, straipsnio autorius gudriai nutyli.
Suprasti D. Pūrą nėra sunku – kaip vaikų psichiatras, jis labai svariai prisidėjo prie pedofilijos bylos užgniaužimo, tad negi dabar rašysi, kad Jungtinių Valstijų Helsinkio komisija, prižiūrinti žmogaus teisių būklę Europoje, paskelbė štai tokią klausymų dienotvarkę: „Politiškai motyvuotas (ne)teisingumas? Teisėjos Venckienės ekstradicijos byla.“
Juk kaip besuksi, ir politiškai motyvuotas neteisingumas, ir politiškai motyvuotas teisingumas reiškia tą patį – su tarptautine teise bei Visuotine žmogaus teisių deklaracija nesuderinamą šališką įstatymų taikymą asmeniui. Todėl D. Pūras ir tyli.
Tačiau tyli ne tik nežinia kieno įgaliotas teisių „stebėtojas“ – tyli ir piliečių rinkta Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nors būtent prezidentė ir privalo būti mūsų konstitucinių teisių garante. Klausymai JAV vyriausybėje – tai didžiulis akmuo į jos daržą, bet bandoma sudaryti vaizdą, kad joks akmuo neįkrito. O ką besakysi, jei N. Venckienę iš pradžių gynei, o paskui, net nepaaiškinęs priežasties, tiesiog nusiplovei rankas ir leidai ją sudoroti?
Kitaip sakant, tapai ta pačia politiškai motyvuoto (ne)teisingumo grandimi?
Kad prie tylinčiųjų prisijungia ir premjeras Saulius Skvernelis, net nebesistebiu. Pasiuntęs virš dviejų šimtų policininkų į neliečiamybę turinčios teisėjos būstą, įsilaužęs ir panaudojęs prieš ją jėgą, per prievartą išplėšęs besipriešinančią dukterėčią, kurios noro buvo būtina paisyti, atidavęs ją motinai, prieš kurią mergaitė liudijo, ir dar leidęs šiuose pasibaisėtinai neteisėtuose veiksmuose dalyvauti pašaliniam asmeniui – aš irgi, padaręs šitiek įstatymų ir Konstitucijos pažeidimų, tylėčiau. Net jeigu tai ir dariau ne pats, o leidau ar įsakiau daryti kitiems kaip generalinis komisaras.
Išimtis šiame nebylių ansamblyje – Lietuvos ambasada Vašingtone, kuri paskelbė propagandinį pareiškimą, kad mūsų šalis yra ištikima demokratijai ir žmogaus teisėms. Tačiau, nors buvo kviesta ir deklaravo ištikimybę, į Lietuvai skirtus klausymus vis tiek neatvyko. Išsigando ar kažkas paliepė nedalyvauti iš Vilniaus?
Jei paliepė, visuomenei būtų labai pravartu sužinoti, kas būtent. Nes tai yra ženklas, kad po politikų ir teisėsaugos į pedofilijos bylos sukeltų padarinių likvidavimą jau įtraukiamas ir mūsų diplomatinis korpusas. Kitaip tariant, tam jau aukojama viskas, įskaitant Lietuvos reputaciją tarptautinėje bendruomenėje.
Klausimas, dėl kieno interesų rizikuojama net geru valstybės vardu, vis dar lieka neatsakytas.
Tačiau paslapties skraistė kuo toliau, tuo labiau dyla ir tampa vis lengviau peržvelgiama. Tas, kas analizuoja faktus, manau, negalėjo neatkreipti dėmesio į tam tikrą įvykių seką, apie kurią užsiminiau ir liudydamas Helsinkio komisijai.
Kažkada Lietuvoje nemažai ką nustebino faktas, kad būtent liberalų sąjūdis inicijavo N. Venckienės apkaltą Seime. Tačiau vėliau šios partijos lyderis įkliuvo su gautais iš koncerno „MG Baltic“ pinigais, įkliuvo ir kai kurie jo bendražygiai.
Dar vėliau Seimo komiteto pastangomis buvo atskleista tiesiog neįtikėtina šio koncerno įtaka ir kitoms partijoms, teisėsaugai, taip pat Respublikos Prezidentei, kuri liberalų lyderio net prašydavo užtarimo prieš galingojo koncerno vadovus.
Galiausiai paaiškėjo dar vienas pribloškiantis faktas – kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras R. Jancevičius, kurio pavaldume buvo pedofilijos bylos tyrimas ir kuris savo viešuose pasisakymuose net neslepia priešiškumo N. Venckienei, po to, kai pedofilijos jau nebeliko, nuėjo dirbti ne kur kitur, o būtent į tą patį koncerną „MG Baltic“, kur gavo dosniai apmokamas pareigas… Kaip tokiais atvejais sakoma, viskas atsistojo į savo vietas.
Aš norėčiau paklausti visų, kurie vis dar nieko neįžvelgia: ką reiškia mano išvardinta įvykių seka? Būčiau labai dėkingas, jei viešai pateiktumėt kitą labiau įtikinamą paaiškinimą nei tas, kuris pirmiausia ateina į galvą.
Ir mes dar stebimės, kad mūsų šalimi susidomėjo Jungtinių Valstijų politikai, ginantys žmogaus teises – kad jie rengia klausymus, kviečia liudytojus iš Lietuvos, Kongrese registruoja N. Venckienę remiančius įstatymų projektus ir pan. Stebėtis reikėtų ne tuo, o jų kantrybe ir taktu, su kuriuo jie taip ilgai laukė.
Kartu tai yra ir mūsų viltis – su sąjungininkų pagalba išsivaduoti iš to, iš ko mes patys jau nebesugebame ištrūkti. Jie nepadarys už mus tų nemaloniausių darbų, kuriuos atlikti – mūsų pačių pareiga, bet impulsą duoti gali. Ir tai jau, manau, prasidėjo.
Ir pabaigoje – keli sakiniai apie žiniasklaidą.
Po liudijimo Vašingtone mes su Karoliu Venckumi sulaukėm aršaus puolimo. Tai manęs nenustebino. Nustebino tai, kad nė vienas iš mane puolusių žurnalistų taip ir nerado reikalo man paskambinti ir išklausyti ir mano nuomonę apie įvykį.
Per pusę mėnesio, praėjusio nuo klausymų Vašingtone, man apskritai nepaskambino joks Lietuvos žurnalistas.
Kadangi aš ir pats neblogai išmanau šį amatą ir skiriu įvykių svarbą, ši tyla – gąsdina. Ji byloja, kad padėtis mano valstybėje gal net blogesnė, nei buvo galima pamanyti.
P.S. Pamatyti klausymus ir susipažinti su Helsinkio komiteto samprata bei veikla galima ČIA.
