Romaldas Abugelis
Vytautas Petrulis yra vienas iš šimto Lietuvos 1918–1940 metų vyriausybių dirbusių ministrų, daugumos istorikų vadinamas lito „tėvu“. Tai išskirtinė, spalvinga asmenybė, aktyviai dalyvavusi mūsų jaunos nepriklausomos valstybės politikos, ekonomikos ir kultūros raidoje. Šiais metais minime V. Petrulio 135-ąsias gimimo metines.
Nuolat siekė žinių ir mokslo
V. Petrulis gimė 1890 m. vasario 3 d. Biržų apskrityje, Kateliškiuose. Šeima ūkininkavo, turėjo 30 ha žemės. Vytautas buvo jauniausias iš penkių vaikų.
Mokėsi Kupiškio pradžios mokykloje. Vytautui baigus pradinę mirė tėtis, todėl tolimesniu jo mokymusi rūpinosi vyriausias brolis kunigas Alfonsas, būsimas Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras. Mokslus tęsė Mintaujos (dabar – Jelgava) gimnazijoje. Iš paskutinės šios gimnazijos klasės jis buvo pašalintas už revoliucinę veiklą. Kurį laiką mokytojavo, o gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė pasimokęs savarankiškai.
Po mokslų Latvijoje V. Petrulis įstojo į Maskvos prekybos institutą. Įgijęs ekonomisto specialybę, jį baigė 1916 metais. Dirbo Maskvoje, Voroneže, Peterburge. Voroneže jis dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, prie lietuviškos gimnazijos organizavo buhalterinės apskaitos kursus.
V. Petrulis buvo žingeidus, daug skaitė, aktyviai domėjosi politiniu ir ekonominiu gyvenimu tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1918 metų kovą jis grįžo į Lietuvą.
Valstybės kūrimo sūkuryje
Per gana trumpą laikotarpį V. Petruliui teko dirbti labai įvairiose ir itin atsakingose pareigose. Lietuvoje jis laikinai padirbėjo „Lietuvos aido“ žurnalistu ir greitai buvo įtrauktas į aukščiausios tuometinės valdžios institucijos – Lietuvos Tarybos (Tarybos) įsteigtą Finansų komisiją.
Čia labai pravertė jo įgytas itin retas tuo metu ekonominis išsilavinimas. Beje, iš šimto buvusių tarpukario laikotarpio ministrų tik keletas turėjo tokį išsilavinimą. Daugiau kaip pusė jų buvo teisininkai ir inžinieriai.
1919 m. pavasarį jis jau pradėjo dirbti Vyriausybės kanceliarijoje, P. Dovydaičio (1919-03-12 – 1919-04-12) Ministrų kabinete. Formaliai jis dirbo ministerijos valdytoju, bet faktiškai tvarkė visus šios ministerijos reikalus (ministras M. Yčas buvo užsienyje).
1919 m. balandžio mėn. A. Smetoną išrinkus pirmuoju Lietuvos prezidentu, V. Petrulis paskirtas Tarybos prezidiumo sekretoriumi.
1919 m. jis paskirtas pirmuoju Bendrosios statistikos departamento direktoriumi, tų pačių metų pabaigoje išrinktas į pirmojo lietuvių Pramonės ir prekybos banko valdybą, o jau kitais metais jis suorganizavo banko skyrių Klaipėdoje ir jam vadovavo iki 1922 m. vidurio.
V. Petrulis vadovavo finansų ministerijoms net keturiose vyriausybėse. Tris kartus E. Galvanausko Ministrų kabinete (1922-02-02 – 1924-06-18), kur ėjo Finansų, prekybos ir pramonės ministro pareigas ir kartą A. Tumėno (1924-06-18 – 1925-02-04) Vyriausybėje – Finansų ministras. Beje, E. Galvanauskas V. Petrulį vadino vienu geriausių ministrų kabineto narių, nes iš kitų išsiskyrė greita orientacija ir imlumu naujovėms.
Jo vadovavimo ministerijai laikotarpiu įsikūrė Prekybos ir pramonės rūmai, pirmą kartą biudžetas buvo pateiktas laiku – biudžetinių metų išvakarėse. Pokyčiai įvyko ir muitų bei mokesčių politikoje.
1925 m. V. Petrulis itin daug dėmesio skyrė pramonės plėtojimui, žemės ūkio modernizavimui, pradėti auginti cukriniai runkeliai pramonei. Taip pat imta mažiau ardyti ir dalyti dvarų.
Kaip aktyvus Lietuvos ūkininkų sąjungos narys jis buvo išrinktas į II (1923–1926) Seimą. 1925 m. rugsėjį jis tapo Seimo pirmininku.
Atsistatydinus A. Tumėno Ministrų kabinetui, Lietuvos Prezidentas A. Stulginskis V. Petruliui pavedė suformuoti naująjį. Pagrindinis konkurentas užimti Ministro pirmininko postą buvo M. Krupavičius. Prezidento pasirinkimą lėmė produktyvi V. Petrulio veikla Lietuvos ūkininkų sąjungoje (LŪS), jo nuosaikumas ir, žinoma, finansiniai gebėjimai.
Lito „tėvas“
Nepriklausomos Lietuvos stiprinimo kelyje V. Petrulis itin daug prisidėjo prie lito įvedimo. Neatsitiktinai jis ir tituluojamas lito „tėvu“.
Jis nuo pat 1919 m. aktyviai pasisakė už nacionalinės valiutos įvedimą ir atliko pagrindinius lito įvedimo darbus. Jam tapus ministru šis darbas įgavo didžiulį pagreitį. Buvo parengtos pinigų keitimo instrukcijos, laikinųjų ir nuolatinių piniginių ženklų projektai, organizuotas pinigų spausdinimas Vokietijoje. Sparčiai buvo kuriamas Lietuvos bankas, platinamos jo akcijos, pertvarkomi mokesčiai. Prie lito įvedimo teisinių pamatų klojimo daugiausiai prisidėjo E. Galvanauskas.
1922 m. rugpjūčio 9 d. V. Petrulis pasirašė „Piniginio vieneto įstatymą“, kuriame buvo įtvirtinta nuostata, kad litas paleidžiamas į apyvartą nuo 1922 m. spalio 1 dienos. Pirmieji laikinieji litų ir centų (taip, ir centų) banknotai buvo išspausdinti Berlyne. Neįtikėtina – litas pasirodė apyvartoje nepraėjus nė pustrečio mėnesio nuo to laiko, kai V. Petrulis tapo ministru.
Verta prisiminti dar ir tai, kad lito įvedimo pradžioje didžiausią darbą atliko ne bankas (jame tuomet dirbo tik penki darbuotojai), o Finansų, pramonės ir prekybos ministerija, vadovaujama V. Petrulio.
Šio garbaus valstybės veikėjo parašų faksimilės yra ant šių banknotų: 1922 m. laikinieji – 1 centas, 5 centai, 20 centų, 50 centų, 1 litas, 5 litai. 1922 m. – 1 centas, 2 centai, 5 centai, 10 centų, 20 centų, 50 centų, 1 litas.
V. Petrulis prisidėjo ir prie Lietuvos monetų atsiradimo. Buvo surengtas tarptautinis konkursas monetoms nukaldinti, o pirmosios monetos pasirodė 1925 m. pradžioje.
Lito gimimo kelias nebuvo lengvas, nes dalis verslininkų darė ministrui spaudimą, įtariai žiūrėjo į savos valiutos atsiradimą. Vis tik, pinigų reforma buvo įgyvendinta, o tai leido sustiprinti šalies ekonomiką, kuri tuo metu buvo „pavargusi“, o dar ir paliesta Vokietijoje nuvertėjusios ostmarkės (Lietuvoje jas vadino auksinais).Prie lito globos ir stiprėjimo daug prisidėjo Lietuvos banko valdytojas Vladas Jurgutis.
Aktyvus visuomenininkas
V. Petrulis į visuomeninę ir politinę veiklą įsijungė dar būdamas jaunas. Baigęs institutą netrukus įsijungė į liberalios krypties Santaros partijos veiklą, buvo vienas iš šios partijos leidinio „Santara“ leidėjų.
V. Petrulis tikėjo Lietuvos nepriklausomybe, kiek galėdamas stengėsi ją priartinti. Jau pirmojo pasaulinio karo metais jis pradėjo rašyti straipsnius apie būsimos laisvos Lietuvos finansinius ir kitus ūkinius reikalus.
Gyvendamas Voroneže jis darbavosi padėdamas pabėgėliams iš Lietuvos, kurių ten buvo gausus būrys.
Jis rūpinosi, kad valstybinis bankas remtų pagrindinį lietuvių dienraštį „Lietuvos aidas“, 1918 m. ir pats rašė jame, rengė įvairias publikacijas. Taip pat organizavo kultūros ir politikos savaitraščio „Tauta“ leidybą, jame ir pats rengė straipsnius įvairiais ekonominės politikos klausimais.
Grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs Vilniuje jis tęsė aktyvią visuomeninę veiklą, teko vadovauti ir Lietuvos krikščionių demokratų partijai.
Po politinės karjeros – ūkis
V. Petrulis nebuvo tipiškas politikas. Jis buvo pragmatikas, nemėgo aklai laikytis politinių dogmų ir partinių ideologinių nuostatų. Siekė naudos savo šalies ūkiui, derybose su kaimynais ieškojo kompromisinių variantų. Manė, kad tik sustiprėjus ekonomikai bus lengviau atgauti lenkų okupuotą Vilnių.
Jo veiksmai, ginant Vilniaus religinius reikalus, lėmusieji pablogėjusius Lietuvos santykius su Šventuoju sostu, kai kurių politikų buvo kritikuojami.
Labai aktyvios, daugialypės karjeros metu jis įgijo ir aršių oponentų, padarė ir kai kurių klaidų. Suprantama, tai turėjo įtakos jo reputacijai ir, galiausiai, politinei karjerai.
Nuo 1926 m. jis nusišalino nuo politinės veiklos ir pradėjo ūkininkauti 103 ha Julijanavos dvare (Kauno rajonas). Ūkis specializavosi pienininkystėje, buvo pavyzdingai tvarkomas.
Ūkininkaudamas palaikė draugiškus ryšius su muziku S. Šimkumi, jaunystės bičiuliu poetu F. Kirša, su M. Yču.
Vis tik, 1937 m. V. Petrulis grįžo į aktyvų visuomeninį gyvenimą. Jo žinios ir patirtis buvo labai reikalingos nepriklausomos Lietuvos ūkiui. Jis padėjo įkurti Eksporto prekybos bendrovę, tapo jos pirmininku. Sovietinės okupacijos išvakarėse valdžia V. Petrulį pakvietė padėti parengti naujo Pramonės banko įstatus bei statutą, taip pat buvo paskirtas į Ūkio tarybą.
Sibiro tremtinys
Sovietams okupavus Lietuvą (1940 m. birželis) jis pasiliko savo ūkyje. Tiesa, saugodamas savo šeimą, žmoną su vaikais išsiuntė į Birštoną. Tuometinio saugumo vado Antano Sniečkaus potvarkiu 1940 m. liepos mėnesį jis buvo suimtas ir tardytas. Jam buvo pateikti kaltinimai dėl priklausymo „kontrrevoliucinei“ LŪS, dalyvavimo Vyriausybės veikloje, o taip pat „prisidėjus“ prie komunistų partijos likvidavimo.
1941 m. pradžioje V. Petrulis buvo nuteistas 8 metams. Trumpai kalėjo Kaune, o vėliau buvo išsiųstas į pataisos darbų stovyklą Uchtoje (Komija). Jis tapo viena pirmųjų NKVD aukų – vietos teismas nuteisė mirties bausme sušaudant. Bausmė įvykdyta 1941 m. gruodžio 3 d. Uchtos apylinkėse. Petruliui buvo tik 51 metai. Pats jėgų žydėjimas.
Šio iškilaus politiko ir visuomenės veikėjo palaidojimo vieta nėra žinoma. Trys Vytauto Petrulio sūnūs – Algirdas, Vytautas ir Mindaugas taip ir nepamatė mylimo tėčio kapo.
