Minėdami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsisteigimo sukaktį kviečiame skaitytojus prisiminti 2014 metais prof. Vytauto Radžvilo rašytą straipsnį, esmingai analizuojantį Sąjūdžio nesėkmių priežastis. Nors sugebėjo sukurti valstybę, Sąjūdžiui nepavyko padėti planuotų ir norėtų jos pamatus.
Priešingai, netrukus šalyje įvykdyta antisąjūdinė kontrarevoliucija lėmė valstybės raidos sunkumus ir negalias ilgiems dešimtmečiams.
Jau ketvirtį amžiaus Lietuvoje skamba raginimai nesigręžioti į praeitį ir žvelgti tik į ateitį. Raginantieji žvelgti tik į ateitį žino, ko nori: paversti patiklius savo klausytojus istorijos neišmanančiais ir – truputį pratęsime šį seną posakį – todėl lengvai valdomais vaikais. Kaip tik jie įtikinėja, kad praeitis yra tai, ko nebėra, nors ji niekada nedingsta, nes, pasak vienos iškilios mąstytojos, yra jėga, stumianti mus į ateitį. Žodžiais menkinant praeities pažinimo svarbą, iš tikrųjų vadovaujamasi Džordžo Orvelo (George Orwell) knygos išgarsintu principu: kas valdo praeitį, tas valdo ateitį. Juk pastangos ištrinti net palyginti nesenų įvykių atminimą yra ne kas kita kaip siekis valdyti praeitį, o su ja – ir dabarties bei ateities tikrovę.
Tenka pripažinti, kad šios pastangos buvo sėkmingos. Visuomenės atmintyje taip ir neįstrigo vertas ypatingo dėmesio, galbūt net svarbiausias Lietuvos naujausios istorijos įvykis. Jį gaubia kapų tyla, jis nėra minimas, o ką jau kalbėti, kad būtų analizuojamas net moksliniuose istoriniuose ir politologiniuose darbuose, kuriuose tyrinėjama vadinamoji aksominė 1988–1992 m. revoliucija.
Šis įvykis – tai dar sunkiausiu kovos dėl Nepriklausomybės tarpsniu tyliai prasidėjusi, o valstybingumą visiškai atkūrus, vis labiau įsibėgėjusi ir galiausiai laimėjusi antisąjūdinė kontrrevoliucija. Jos pergalė reiškė tai, kad vėl tapusioje suverenia valstybe Lietuvoje tyliai ir nepastebimai buvo atkurtas antidemokratinis nomenklatūrinis politinis režimas. Todėl mąstant apie krašto ateitį, būtina šį nepelnytai užmirštą, o gal net deramai niekada ir nesuvoktą įvykį grąžinti į visuomenės atmintį ir viešų diskusijų lauką, nes jis jau ketvirtį amžiaus daro pragaištingą poveikį tautos ir atkurtosios valstybės raidai.
Nesigilinant į šiuo atveju nesvarbias detales, galima pasakyti, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo dviejų stipriausių ir įtakingiausių to meto politinių sambūrių – Sąjūdžio ir LKP – veiksmų ir sudėtingų jų santykių bei kompromisų rezultatas. Antisąjūdinė revoliucija lygiagrečiai vyko abiejose stovyklose.
Tuoj po Nepriklausomybės atgavimo įvykusiame Sąjūdžio III suvažiavime buvo pradėta „valyti“ iš judėjimo žmones, kuriems tokios sąvokos kaip tauta ir moderni demokratinė valstybė nebuvo tušti žodžiai.
Šitokio „valymo“ taikiniais pirmiausia tapo tie sąjūdininkai, kurie gana anksti pajuto ir išdrįso atvirai prabilti, kad daugeliui patekusių į valdžią bendražygių tautos reikalai nerūpi, o pats valstybės atkūrimas įgyja vis daugiau pigaus farso požymių.
Kadangi šiuolaikinės demokratijos taisyklės draudžia atsikratyti kritiškesnių ir todėl „nepatikimų“ bendražygių juos sunaikinant fiziškai, buvo rastas subtilesnis būdas – pasitelktas liūdnai pagarsėjęs vadinamųjų „megztųjų berečių“ sambūris.
Neverta manyti, kad jo veikla buvo spontaniškas ir stichiškas į „tikrųjų patriotų“ ir „revoliucijos sargybinių“ vaidmenį pernelyg įsijautusio ir nežinia iš kur ir kaip išdygusio būrelio „radikalų“ siautėjimas. Gerai suplanuoti ir „nematomos rankos“ meistriškai nukreipiami į pasirinktus puolimo „taikinius“ jų veiksmai buvo ilgalaikė moralinio ir psichologinio spaudimo, veikiau – teroro kampanija.
Ja buvo siekiama moraliai ir psichologiškai gniuždyti ir šitaip išstumti iš Sąjūdžio žmones, svajojusius ne apie nomenklatūrinę neosovietinę, bet apie demokratišką ir modernią nacionalinę valstybę. Atsijojus „nepatikimuosius“, iš tirpstančio Sąjūdžio likučių išsikristalizavo nomenklatūrinis būsimųjų „konservatorių“ branduolys. Jį reikėjo sustiprinti. Todėl „valymo“ išretintas Sąjūdžio gretas sparčiai užpildė „nepraktiškus“ pirmeivius pakeitę ką tik iškepti „patriotai“, kurių biografijos bylojo, kad dar vakar jie buvo uolūs komunizmo statytojai.
Panašiai buvo „apsivalyta“ ir nuo TSKP formaliai atsiskyrusios LKP stovykloje. Kad LKP atsiskyrė nuo TSKP vedama ne tautinių ir valstybinių paskatų ir kad ji nematomais idėjiniais ir politiniais ryšiais liko susaistyta su „platformininkais“, atskleidžia jos atstovų LTSR Aukščiausiojoje Taryboje išsakytas požiūris į balsavimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo jo išvakarėse: „Mes balsuosime už nepriklausomybę, tačiau atsakysite jūs“.
Nėra akivaizdesnio įrodymo, kad nuo Maskvos atsiskyrusios LKP pritarimas Nepriklausomybei buvo konjunktūrinis ir prievartinis žingsnis. Kadangi konformistai šioje partijoje visada buvo absoliuti dauguma, „apsivalymas“ nuo Sąjūdžio „svetimkūnių“ ir jų paskleisto „idėjinio užkrato“ vyko dar sklandžiau ir nepastebimiau.
Nepriklausomos valstybės idėja iš tiesų tikėję ir ją rėmę sąjūdinės dvasios LKP nariai buvo „neutralizuoti“ ir pamažu išstumti iš partijos prisidengiant kilniai skambėjusiais jos „demokratizavimo“ šūkiais. Kad sąjūdininkai taptų nereikšminga ir bejėge mažuma, tereikėjo padidinti LKP Tarybos narių skaičių ir pasirūpinti, kad į ją urmu sugužėtų ne tik tuntas iki tol nuošalyje tūnojusių veikėjų, bet ir sušmėžuotų išsilaksčiusiai „platformininkų“ partijai priklausiusių „herojų“ veidai.
Lygiagrečiai vykęs Sąjūdžio ir LKP gretų „valymas“ neabejotinai yra vienas dramatiškiausių ir kartu lemtingiausių Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ epizodų. Tiesą sakant, dabar neatrodo keista, kad jis taip ir liko „nepastebėtas“ ir tebėra nutylimas net akademinėje literatūroje. Juk prikėlus šį epizodą iš užmaršties, tektų atsisveikinti su iki šiol vyraujančiu ideologiniu pasakojimu apie Lietuvos „išsilaisvinimą“ arba šį pasakojimą reikėtų labai tikslinti.
Jeigu šis „valymas“ taptų rimtai analizuojamu ir plačiai svarstomu klausimu, neišvengiamai tektų įsisąmoninti ir pripažinti pamatinį naujausios Lietuvos istorijos faktą: laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio pučo iki 1992 m. Seimo rinkimų šalyje vyko šliaužiantis antisąjūdinis perversmas, pasibaigęs neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracija. Tik ką ištrūkusi iš geležinių imperijos gniaužtų, Lietuva akimirksniu tapo ir iki šiol tebėra antisąjūdinės kontrrevoliucijos įšalo sukaustyta žeme.
Tekstą galima rasti profesoriaus Vytauto Radžvilo politinių straipsnių rinktinėje „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ (Vilnius: Valstybingumo studijų centras, 2018, p. 350). Knygą įsigyti galite šioje nuorodoje.
Puikus straipsnis. Ačiū prof. Vytautui Radžvilui. Parašyta tikra teisybė. Į valdžią spraudžiasi tie, kuriems LIETUVOS valstybės ateitis, istorinė atmintis ir paprastas žmogus visai nerūpi!!! Svarbiausia pasirūpinti savo ir artimųjų bei jiems padlaižiaujančiųjų gerove!!!
Na, na, miela Zosia, šį V.Radžvilo str. puikiu gali vadinti tik jo visiškas fanatas, kuriam viską ką parašo profesorius yra PUIKU. Lygiai tokie pat fanatai yra ir taip vadinamo prof. V.Lansbergio stovykloje, kurie visada ir visur, ką bepasakytų, ką beparašytų jų profesorius rėkia, kad tai puiku! Dar labai daug žmonių, kurie kuo puikiausiai prisimena tuos laikus ir žino, kad pradžioje, į kurią taip vis nurodo V.Radžvilas, buvo ne koks tautos sąjūdis, o komunistų partijos, tiksliau TSRS TSKP LKP Persitvarkymo sąjūdis, o kokias tada jis turėjo idėjas gal atskleistų tokių jo iniciatyvinės grupės narių kaip Jokūbas Minkevičius biografijos (buvo NKVD operatyvinis darbuotojas), Ir kiek toje iniciatyvinėje grupėje buvo ne komunistų partijos narių? Gal imkit visą sąrašą ir pasižymėkite! Tai, va, ta pradžių pradžia, kurią nūnai mums kiša V.Radžvilas savo straipsnyje. Ir sąjūdis buvo ne tie „Perestroikos sąjūdžio” veikėjai, o Lietuvos Laisvės Lyga. Lietuvos katalikų kronikos leidėjai, kolchoznikai autobusais atvežami į 100-tūkstantinius mitingus, studentai, inžinieriai, gydytojai, mokytojai ir netgi moksleiviai. Ir išvis tokia V.Radžvilo maniera rašyti, kad kažką nustūmė, kažką pašalino, kažką „išvalė” kelia pagrįstų klausimų: o ką konkrečiai, ar jis pats bent žino, o jei žino, tai kodėl tiesiai-šviesiai neparašo? Kuo toliau, tuo mažiau imu tikėti ponu V.Radžvilu ir jo pasakėlėmis, kuriomis jis bando užliūliuoti naivuolius ir per tai patekti į patogią Seimo krėslą! Atleiskit, jei užgavau Jūsų jausmus Jūsų mylimam profesoriui, bet reikia kartais pasižiūrėti ir blaiviau, nes paskui gali būti per vėlu!
Pagarbiai.