Vytauto Vyšniausko publikacijos „ Neiškęstas privatusis patriotizmas” komentaras
Puikios jauno filosofo įžvalgos apie dvi Lietuvas ir du jos Šimtmečio paminėjimus. Įžvalgos, kurios turėtų kuo greičiau atsidurti mokykliniuose istorijos ir pilietinio ugdymo vdovėliuose.
Lietuva – nuo neatmenamų laikų esanti erdviškai ir laikiškai apribota vieta, arba žemė, į kurią ateina vis naujos žmonių kartos. Kiekvienas naujai atėjusysis privalo ir net yra pasmerktas apsispręsti, kaip jis praeis šia žeme.
Daugybė iš atėjusiųjų praeina joje savo gyvenimo kelią niekaip neįsipareigodami šiai žemei – it šešėliai, nepalikdami joje net menkiausio savo buvimo pėdsako. Jie sudaro negyvąją, arba pamėklinę, Lietuvą, kuri šventė Šimtmetį nesuvokdama jo prasmės. 1918 m. Vasario 16 pamėklinei Lietuvai tėra negyvas istorijos faktas, kurį ji paminėjo taip, kaip moka ir sugeba – tarsi dalyvautų Ramzio II arba Kaligulos karūnavimo šventėse.
Gyvoji Lietuva – tai gyvųjų lietuvių bendruomenė, kuri rasis amžių pabaigoje ir kuriai priklausys visi tie, kurie atliko ir dar atliks savo pareigą juos šiame pasaulyje priėmusiai žemei.
Jie ne tik suprato, ką švenčia, bet ir šventė ne vieni – drauge su į gyvąją Lietuvą sugrįžusiais ir iš jos dar ateisiančiais lietuviais. Tai – pagrindinė straipsnio mintis, kuri turi būti perduodama nuo lopšio ir kurią privalo sąmoningai suvokti ir savo gyvenimu liudyti kiekvienas šimtmečių takais keliaujančios tautos žmogus.
Labai graudu, kad laisvoje LIETUVOJE yra dalelė ( tikėkimės ne per didžiausia) tokių, kuriems Lietuva – Tėvynė neturi jokios reikšmės – jų širdies tai nepaliečia. Gėda mums už juos, bet jie, turbūt, žiūri į kai kuriuos mūsų valdžios vyrus, kurių elgesys toks pat kaip ir jų, todėl jiems patinka jų požiūris į LIETUVOS valstybingumą.