Žvelgdami į tą tuščią vietą ant sienos, kur kabojo Lietuvos didvyriui pagerbti skirta atminimo lenta, supraskime, kad jeigu nesitelksime ir tylėsime, tokia pat tuščia vieta liks iš Lietuvos valstybės.
Lietuvoje siautėja Putino penktoji ir šeštoji kolonos. Dabar jau išvien. Neapykanta lietuvių tautai ir pačiai Lietuvos valstybei puikiai vienija atvirai prorusiškus, o taip pat ir europietiškais lozungais besidangstančius Lietuvos priešus. Tyčiojimasis iš partizanų iš pradžių paverstas norma knygose, o dabar persikelia į sostinės gatves.
Mūšio centras – kova už tautos atmintį ir protą
Neabejotinai viena geriausių vykstančio ideologinio ir politinio karo – vadinkime daiktus tikrais vardais – dėl tautos istorinės atminties analizė. V.Bernotas puikiai įžvelgia tikrąją šio ne Lietuvos patriotų, bet antivalstybinio ardomojo gaivalo, skatinamo ir remiamo tautą ir valstybę trokštančių sunaikinti priešiškų užsienio jėgų, pradėto karo priežastį ir tikslą.
Apmąstydamas ir vertindamas paskutiniųjų savaičių įvykius plačiame vidaus ir užsienio politikos kontekste, autorius įtikinamai atskleidžia, kad pastangos sutrypti ir ištrinti didvyrių atminimą – tik ledkalnio viršūnė. Pavergti tautą – tai pirmiausia užvaldyti jos sąmonę ir protą. Tam reikia ištrinti tautos savigarbos ir orumo pagrindą – supratimą, kad ji yra turinti teisę valdyti save laisvų žmonių tauta. Prireikus – turinti teisę ir pareigą ginti savo laisvę ir už ją mirti. Baudžiauninkui ar vergui tokia laisvė ne tik neduota – ji jam svetima, nesuprantama ir nereikalinga.
Daroma viskas, kad lietuviai pamirštų, kad jie yra ir visada siekė būti laisva tauta. Laisvės kovų didvyriai – vienintelis tikras ir svarus pri(si)minimas ir įrodymas, kad esame laisvi žmonės. Todėl iš mūsų norima atimti didvyrius trinant jų laisvės žygių atmintį. Stengiamasi mus paversti užmiršusiais ir nebesusivokiančiais, kas esame, svetimųjų tarnais ir pastumdėliais – tokia įkvepiančio grumtis ir nepasiduoti V. Bernoto straipsnio pagrindinė mintis.