Nepriklausomybės Akto signataras N. Rasimas straipsnyje apie vykstantį vis atviresnį valdančiųjų karą prieš lietuvių kalbą drąsiai laužo nerašytą tabu.
Turbūt pirmą kartą taip atvirai prabylama apie lietuvių kalbos naikintojų tautybę. Iš tiesų, sulaukta meto, kai atkurtoje Lietuvos valstybėje lietuvių kalbos reikalus tvarko ir jos likimą sprendžia ne lietuviai: ,,Keistai sutapo, kad šiuo metu tiems asmenims, kurie turėtų labai saugoti valstybinę kalbą, lietuvių kalba nebuvo jų gimtoji. <…> Taip jau nutiko, kad asmenims, kurie ją šiandien turi ginti, tai buvo priesaikoje parašyta, lietuvių kalba nėra mentaliteto dalis. Nei Seimo pirmininkei, nei pagaliau mūsų ministrei pirmininkei, nei juo labiau Seime labiausiai mokančiai lietuvių kalbą – teisingumo ministrei.”
Tikra tiesa: V. Čmil, E. Dobrovolskai, I. Šimonytei lietuvių kalba nėra gimtoji, tai yra tik išmokta ir todėl iš esmės likusi svetima kalba. Maža pasakyti, kad šioms aukščiausio rango pareigūnėms pastangos išgelbėti XIX a. prie visiško išnykimo slenksčio buvusią kalbą nedaro nei menkiausio įspūdžio, o pati kalba nėra ir negali būti jų mentaliteto ir tautinės savasties dalis.
Priešingai, šių pareigūnių viešai išsakomas požiūris ir veiksmai lietuvių kalbos atžvilgiu liudija tik panieką ir neapykanta jai bei siekį, naudojantis turima valdžia, užbaigti jos naikintojų nespėtą įgyvendinti darbą. Visos trys atstovauja jėgoms, istoriškai siekusioms kuo greičiau nušluoti lietuvių kalbą ir pačius lietuvius nuo Žemės paviršiaus – ilgaamžiams Lietuvos lenkintojams ir rusintojams.
šių pareigūnių viešai išsakomas požiūris ir veiksmai lietuvių kalbos atžvilgiu liudija tik panieką ir neapykanta jai bei siekį, naudojantis turima valdžia, užbaigti jos naikintojų nespėtą įgyvendinti darbą
Žlugdyti lietuvių kalbą griaunant jos valstybinį statusą ir stumiant į viešojo gyvenimo užribius labai padeda ir tai, kad Lietuva yra šalis, kurios piliečiams neleidžiama žinoti išsamių ir tikslių net aukščiausių valstybės vadovų ir pareigūnų biografijų. Be abejo, vaikai teisiškai neatsako už tamsius tėvų darbus.
Bet tai nereiškia, kad renkant ar skiriant aukštus pareigūnus yra protinga ir leistina ignoruoti jų pasaulėžiūrą ir vertybines nuostatas formavusią aplinką. Pirmiausia – šeimą. Juk joje, be kitų lemiamai svarbių dalykų, yra skiepijamas ir požiūris į gimtąją bei kitas kalbas.
Apie Seimo pirmininkę žinoma bent tiek, kad ji yra sovietinio ,,išvaduotojo” anūkė ir KGB rezervisto dukra. Tokiems lietuvių kalba buvo tik ,,buržuazinių nacionalfašistų” šnekta. Tuo viskas pasakyta. V. Čmil liko ištikima ir nuosekliai vadovaujasi tuo pačiu požiūriu ir tai parodo įžūliai užsipuldama VLKI viršininką už tai, kad šis reikalavo vykdyti valstybinės kalbos įstatymą.
Premjerė pati pasigyrė vaikystėje šnekėjusi lenkiškai. Taigi lietuvių kalbos išmoko ne šeimoje, kieme ar mokykloje. Bet koks formuojantis jos niekinamam požiūrį į lietuvių kalbą buvo tėvų vaidmuo?
Teisingumo ministrė neapykanta lietuvių kalbai ir nenumaldomu troškimu ją darkyti bei griauti neabejotinai yra Pietryčių Lietuvos autonimininkų reikalo tęsėja. Tačiau visuomenei nepakenktų žinoti, kas buvo jos priešiškumo lietuvių kalbai įkvėpėjai ir ugdytojai.
Koks glaudus ryšys gali sieti kalbinę šeimos aplinką, šeimos požiūrį į kalbą ir toje aplinkoje ugdyto asmens nuostatas kalbos politikos klausimais ypač iškalbingai iliustruoja LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko A. Žukausko elgesys. Daugelis nuoširdžiai stebėjosi, kodėl tapęs VU rektoriumi, jis taip entuziastingai puolė kovoti su lietuvių kalba ir delituanizuoti universitetą, kad trynė patį lietuvių kalbos vardą naikindamas net baltistikos ir lituanistikos katedrų pavadinimus.
Kai kurie dalykai darosi suprantamesni, kai tai, kas privatu, tampa vieša ir žinoma plačiajai visuomenei. Jai nepakenktų žinoti, jog kone aklą neapykantą lietuvių kalbai liudijantys buvusio VU rektoriaus, o dabar Seimo komiteto pirmininko veiksmai liaujasi buvę mįslė ir yra bent iš dalies paaiškinami tuo, kad politiko motina nemokėjo ir iš principo nematė reikalo mokytis lietuviškai. Paklausta, kodėl neišmoko, nesivaržydavo pati atsakyti ,,kam man ta lietuvių kalba?” ar viešai pareikšti ,,paukščių kalbos nesimokysianti”. Tokių kalbos niekintojų ir nekentėjų baigiantis sovietmečiui netrūko.
Paklausta, kodėl neišmoko, nesivaržydavo pati atsakyti ,,kam man ta lietuvių kalba?” ar viešai pareikšti ,,paukščių kalbos nesimokysianti”. Tokių kalbos niekintojų ir nekentėjų baigiantis sovietmečiui netrūko.
Jau spėta pamiršti, kad tuo metu, kai Sąjūdis reikalavo suteikti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, Lietuvoje jau buvo daugybė ,,lietuvių”, kurie ragino ir reikalavo kuo greičiau pereiti prie ,,didžiosios sovietinių tautų internacionalinio bendravimo kalbos”. O lietuviškai šnekėjo tik verčiami praktinės būtinybės laikinai dar vartoti šią ,,praeities atgyveną”.
Labai ryškus tokio išsitautinusio tipo pavyzdys SSRS buvo garsieji latvių raudonieji šauliai. Daug šių Lenino sargybinių buvo atsiųsti iš SSRS kaip okupuotos Latvijos administratoriai. Jie buvo smarkiai surusėję ir spėję beveik pamiršti latvių kalbą. Bet buvo ir tokių, kurie kalbėjo ja dar gana gerai – tuo pat metu jos nekęsdami. Tokie ,,latviai” buvo geriausi pavergto krašto valdytojai – Maskvai aklai paklusnūs mankurtai ir uoliausi latvių kalbos bei savo tautos naikintojai.
Prisiminus šią istoriją norom nenorom tenka susimąstyti, ar nėra taip, kad šiuo metu valstybinę lietuvių kalbos politiką kontroliuoja tų šaulių bendraminčiai, kuriuos teisėta vadinti tiesiog nūdienos lietuviškaisiais raudonaisiais šauliais.
Skaitant N. Rasimo straipsnį savaime kyla virtinė klausimų. Ar normalu, kad lietuvių kalbos politiką diktuoja tai kalbai priešiški nelietuviai ir mūsų dienų raudonieji lietuvių šauliai? Ar jie turi moralinę ir politinę teisę lemti mūsų kalbos raidą ir ateitį?
Ir galiausiai – kada ir kaip baigsis lietuvių kalbos menkinimas ir naikinimas?
Kreipiuosi į gerb. Pozicijos redakciją: būtų miela iš Jūsų pusės, jeigu užblokuotumėte gerb. Diną. Aiškiai matyti, kad ne čia pateko. Jam ar jai reikėtų komentuoti Delfyje, kur leidžiama rašyti su klaidomis, koneveikti ir bloga linkėti Tautai, kuri ją ar jį priėmė gyventi.
Iš anksto dėkoju.
Ir kaip visada visur kalti rusai 🙂 🙂 Kokie visgi baisus tie lietuviai! Blogai baigs si tauta! Susimokes auksciausias kaina-savo egzistencijos kaina!!!! Kolonija, super chaluje jau tapo. Liko tik isnykti. Bumerangas visada gryzta pas seimininka.
Labai geras straipsnis ir pačiu laiku. Vieną kartą lietuvis turi suvokti, kad į valdžią jis vis renka nelietuvius. Tikras lietuvis naktį ar dvi nemiegos kol iškapstys, kokia jo mylimo kandidato genetika. Juk žmogus savo genuose velka savo pro-pro nusikaltimus, įsitikinimus ir nuodėmes padarydamas dar didesnę žalą nei jo pirmtakai, nes į savo genų krepšį prideda savų rafinuotiškesnių nusikaltimų prieš tautą. Taip, vaikai nekalti, bet kalti jų tėvai, kurių nevalia išsiginti. Šimonovska (Šimonytė) yra lenkė, pati prisipažino vienoje laidoje, kad jos namuose buvo kalbama lenkiškai. Kokioje lietuviškoje šeimoje yra kalbama lenkiškai, jeigu abu tėvai lietuviai? Kas jos tėvas, irgi nežinia. Artėja keletas svarbių rinkimų: budėkime rinkdami ir rinkime kandidatus tik su lietuviškomis tvirtomis šaknimis. Jeigu kas išsiaiškina kandidatų įtartinas šaknis, tegul atvirai paskelbia spaudoje, kad kiti žinotų, nes tai vienintelis kelias, kaip galime apsivalyti nuo žmonių, kurie iš mūsų atima Tėvynę. Tai ne lapių medžioklė, tai Tėvynės apsaugojimas- nepainiokime dalykų ir nesileiskime manipuliuojami.
Apie lietuviskus genus geriau patylekit! Jus blogai baigsit. Uz viska susimokesit tiek, kad merdesit atmerktom skim, vieni, be draugu, sajungininku ir gyneju! Gausit atgal viska, ka pasiuntete kitiems. Jus jusu nuosava valdzia sunio poza pastate, zagina kaip nori ir kiek nori! Atskaitos taskas. Puiku!
Ačiū už straipsnį. Žukausko fenomenas tikrai buvo mįslė, dabar viskas aišku.
Mūsų politiniam „elitui” ne tik Lietuvos Konstitucija nieko nereiškia. Jiems jokios, net ir tarptautinės taisyklės nieko nereiškia.
Pvz., moters santuokinės pavardės forma pasaulyje sudaroma pagal vyro pavardės tautinę kilmę ir formą.
Jeigu vyro pavardė Volskij (ar ~volskij), jo sutuoktinės pavardė turi būti Volskaja (arba ~volskaja), bet jokiu būdu ne Wolska ar ~wolska.
Skaičiau gerb..Čiuldės straipsnį šia tema. Labai nustebau, kad jis viešai paskelbtas. Dar žymiai ankščiau parašiau „Respublikoje“ komentarą, kad aukščiausius valdžios postus užima, neturinčios lietuviškos prigimties ir jausenos personos (puslenkė, pusrusė), – tai mano komentarą pašalino. Gal nelabai kultūringai parašiau, bet mūsų kaime tokius piliečius taip vadindavo – tokių nemažai buvo Liaudos krašte. Prisimenu vaikystę: į mokyklą ateidavo vaikai, nemokantys lietuviškai kalbėti. Kadangi lenkiškų mokyklų nebuvo, teko mokytis lietuviškose. Pats geriausias būdas sustiprinti lietuvybę – panaikinti valstybines lenkiškas mokyklas.
Nekukliai pastebėsiu, kad apie tai, jog nelietuviškoje šeimoje išpuoselėtą alergiją lietuvybei ir lietuvių kalbai aukščiausius postus užimančios damos perkėlė į valstybės gyvenimą ( kai mūsų nuosmūkį lemia ne tik objektyvios, bet ir tokio pobūdžio subjektyvios aplinkybės) jau ne kartą ir žymiai anksčiau nei Liudvikas Narcizas Rasimas rašė toks kuklutis, niekeno pastebimas Edvardas Čiuldė.
O lietuviai komentatoriai jau trisdešimt metų kad naikinama jų kalba apie tai rašo
Pone Edvardai, Jūs tikrai elegantiškas, jei tas personas vadinate damomis. Reikėjo jas „įsodinti” nors į kabutes. Tokias „damas”, jei turėtume teismus, reikėtų sodinti į cypę iki gyvos galvos.