Nuostabus Sausio 13-osios žygdarbiui pagerbti skirtų jaunimo eitynių su deglais vaizdas kelia mintis apie amžinosios Atminties šviesos ir begalinės Užmaršties tamsos kovą. Jaunimas išsklaidė Neužmirštuolės skleidžiamą tamsą. Kokia ironija: neužmirštuolė – Alzheimerio ligos simbolis. Šaipytis iš ją sergančių – didžiausia šventvagystė. Ši liga – baisi nelaimė ir viena didžiausių tragedijų, kokia tik gali užklupti žmogų.
Tačiau yra ir kita – politinio Alzheimerio liga, kuria susergama savanoriškai, laisvai pasirinkus išbraukti iš atminties ir užmiršti savo istoriją. Tokie ligoniai neverti jokios atjautos ir gailesčio, nes patys pasirinko Neužmirštuolę, šitaip paniekindami gyvuosius Laisvės kovos simbolius. Ją įpiršo mankurtas, nerišliai postringaujantis apie savąjį „išradimą“ pokarinio stribinio komsomolo padugnių žargonu.
Žinoma, jam niekada nebūtų pavykę, jeigu užkulisiuose nebūtų tūnoję „iniciatyvos“ apkrėsti visą tautą politinio Alheimerio virusu tik ir laukę galingi bei įtakingi užtarėjai ir rėmėjai. Labai sunku, bet būtina tiesiai pasakyti nepagalvojusiems, ką daro: Neužmirštuolė atlape – akivaizdus ir neabejotinas politinės Alzheimerio ligos požymis.
Bet galiausiai tai išėjo į naudą – prasidėjo ir vyksta seniai reikalingas sielų išsiskyrimas. Yra viena Lietuva – ta, kuriai kova už Laisvę yra Tautos mūšis už teisę turėti savarankišką istorinę ir politinę būtį. Su šia Lietuva dvasioje ir dėl jos gyvena, dirba, kovoja ir prireikus miršta tie, kurie supranta: Tautos laisvė yra pirmutinė ir svarbiausia, nes nelaisvos tautos žmogus iš principo negali būti laisvas. Šiai Lietuvai reikia tikrų – daugybės kartų krauju sutikrovintų ir pašventintų Laisvės simbolių.
Ir yra kita Lietuva – tos tikrosios Lietuvos parodija ir šešėlis. Šiai šešėlinei Lietuvai priklauso tie, kuriems suprantama vienintelė laisvės forma – iš aptvaro išleisto arba ištrūkusio vergo zyliojimas po platųjį pasaulį ieškant riebesnio kąsnio. Tai grynojo biologinio gyvenimo ciklo beprasmybę ir tuštumą įkūnijantis šėliojančių vergų zyliojimas, nuostabiai panašus į „Animal Planet“ filmuose rodomas klajojančių ir ieškančių ganyklų su sodresne žole galvijų bandas. Apie tokių padarų atmintį, kurios simboliu galėtų būti Sausio 13-ąją brukama Neužmirštuolė, viską jau yra pasakęs Nietzsche, pranašiškai įspėjęs apie mūsų nuolatos tykančią praryti begalinės užmaršties tamsą:
Pažvelk į bandą, kuri ganosi šalia: ji nežino, ką reiškia „vakar“, ji strikinėja, žiaumoja žolę, ilsisi, virškina maistą, vėl strikinėja, ir taip nuo ryto iki nakties, diena po dienos. Jos džiaugsmas ir jos kančia tvirtai pririša ją prie akimirkos kuolo, todėl ji nepažįsta nei melancholijos, nei nuobodulio. Šis reginys žmogų nepaprastai slegia – mat jis didžiuojasi prieš gyvulį tuo, kad jis žmogus, ir sykiu pavyzdžiai žvelgia į gyvulio laimę, nes žmogus, kaip ir gyvulys, nori tik vieno: gyventi be nuobodulio ir skausmo, bet jo norai bergždi, nes nori jis to ne taip, kaip nori gyvulys.
Žinoma, žmogus kartais klausia gyvulį: kodėl tu man nieko nesakai apie savąją laimę ir tik žiūri į mane? Gyvulys galėtų atsakyti: taip yra todėl, kad aš tuojau pat užmirštu, ką norėjau pasakyti – bet pamiršta ir šį atsakymą, o šitai ganėtinai stebina žmogų. Tačiau žmogus stebisi ir pats savimi – tuo, kad jis neįstengia išmokti pamiršti ir kad jis visuomet prikaustytas prie praeities <…> Tada žmogus sako: aš prisimenu, – ir pavydi gyvuliui, kuris tuojau pat pamiršta ir kuriam kiekviena akimirka tikrai miršta, grimzdama į rūką ir naktį, ir užgęsta amžiams“.
Neužmirštuolė kaip tik ir yra šio pasąmoninio pavydo simbolis. Be galo džiugu, kad Lietuvoje niekada neišnyks ir netrokštantieji bei nepavydintieji tokios laimės, kurią suteikia bemintis panirimas į gyvuliškos užmaršties prarają. Jaunimo deglai ištirpdė Neužmirštuolės skleidžiamos užmaršties tamsą, be žodžių bylodami: Lietuva gyvuos tol, kol jos kelią nušvies jaunų rankų nešama gyvos ir į ateitį vedančios istorinės atminties Šviesa.
Gaila, kad jaunimas praeina su deglais ir viskas tuo baigiasi. Gaila, kad patriotai papiketuoja dėl Lukiškių aikštės memorialo ir viskas tuo baigiasi. Gaila, kad žiaumojančių žolė- daugiau negu patriotų ir jų evoliucija sustojo, kad jie negirdi V. Radžvilo šauksmo, nes neįgalūs suprasti. Gaila, kad tie, kurie nors ir protingi, bet nesupranta, kad Vyčio akcentas Lukiškių aikštės memoriale, nepriklausomai kokiu kampu pakelta žirgo uodega, kad su meile ir meniškai pagamintas koplytstulpis- tai pilietiškos visuomenės dvasios atgaiva ir viltis į tai , kad, gal ir žiaumojantis žolę kada nors pakels akis ir jo širdyje suvirpės žmogiškas jausmas „pro Dei et Patria”. Gaila, kad tie kurie- protingi ir nėra užsislėpę putinoidai nesupranta, kad jų priešinimasis Vyčiui ir koplytstulpiui, nors ir įvilktas į visokius profesionalius išvedžiojimus, dirba Rusijos „nezamenimogo” (pagal A. Raikiną) naudai .
Pavaikščiojo jaunuoliai su fakelais (asociacijos labai nekokios ir perspektyva taip pat…), o kas toliau? Bent vienas neužmirštuolės nešiotojas atsivertė? Ar tik gerbiamas filosofas iš laimės seiliojasi?
Dar kartą, ir gal būt ne vieną, perskaityk profesoriaus pacituotą Nyčės tekstą. Ir gerai pagalvok. O tada gal ir komentaras išeis kitoks.