Štai šitaip gimsta kitoks kalbėjimas apie Lietuvą. Pamažu mokomės kitokios – sąjūdinės, o tai reiškia žmogiškos kalbos. Apie tuos pačius dalykus galima kalbėti skirtingai. Kalbėjimo būdas savaime išduoda, kaip juos išgyvename savo širdyje ir kas iš tikrųjų slypi už garsiai tariamų ar parašomų žodžių.
Galima kalbėti visiškai teisingus dalykus apie tai, kad reikia rūpintis pažeidžiamiausiais ir didinti jiems skiriamas išmokas, pašalpas ar pensijas. Arba šnekėti apie šalies demografines problemas žadant labiau remti šeimas ir didinti vadinamuosius vaiko pinigus.
Tačiau viską lemia vidinis motyvas, kuris visiškai priklauso nuo požiūrio į žmogų. Teisingai kalbėti ir žadėti iš tiesų reikalingus dalykus galima tik tam, kad „nupirktum“ žmones ir gautum per rinkimus jų balsus. Arba žadama tada, kai tie žmonės iš tiesų yra nemylimi ir net slapčia nekenčiami, tačiau bijomasi, kad vieną gražią dieną jų kantrybės išseks ir galima būti nušluotam jų rūstybės bangos.
Bet tuos pačius dalykus galima daryti tiesiog iš meilės. Nebūtina ją skelbti, bet ji švyti kalboje. Skaitant V. Sinicos tekstą turėtų kilti neatremiamas įspūdis ir neišdildomas jausmas, kad tai – asmeniškai išgyventas kalbėjimas. Čia nėra abstraktaus kalbėjimo apie rūpestį Lietuva, nes interviu žodžiai spinduliuoja supratimą, kad Lietuva – tai pirmiausia jos žmonės. Dažnai suvargę, kenčiantys nuo daugybės gyvenimo negandų, nelaimingi, bet svajojantys apie vilties žiburį. Padėti jiems reiškia padėti Lietuvai atsitiesti ir išlikti, nes jie yra Lietuvos gyvastį per amžius perduodanti jos širdis. „Grąžinti gyvybę Lietuvai“ – štai toks yra, turi būti ir bus sąjūdinis ir žmogiškas – tikros ir rūpestingos meilės įkvėptas kalbėjimas apie Lietuvą.
Aišku, jis persikels ir jau dabar keliasi į kitus tekstus virsdamas konkrečių, dalykiškų ir tikslių, todėl neišvengiamai sausų Lietuvą turinčios pakeisti programos teiginių ir pasiūlymų eilutėmis. Tačiau programoje ši dvasia neišnyks, joje bus dar kitaip kalbama apie Lietuvą. Bet būtinai – su meile.
Profesoriaus straipsnis labai puikus, skatinantis mokytis kalbėti tiesą ir tik tiesą. Pagarbi meilė tautai niekada neleis kalbėti netiesos, bet tokį mąstymą reikia formuoti, gludinti, blizginti nuo vygės. Kai kuriems pasisekė, nes turėjo puikią šeimą. Ji sudėjo reikiamas vertybes ir meilę tautai į gerb. Profesoriaus širdį, į gerb. V. Sinicos širdį, ir šiandien jie mato dalykus, kurių kiti neįžlibina, net su dešimčia „akuliorių”, mat širdyje amžina tamsa, o dar ir įšalas. Šiandien Tautai tikrai reikia paprastos meilės, bet ne pompastiškų pažadų, kaip ir rašoma straipsnyje. Dėkui už labai geras mintis.
Įdomu, tai V.Sinica pagiria V.Radžvilą, tai V.Radžvilas pavgiria V.Sinicą! Puikiai gyvenam! Teisus profwsorius, kad galima apie viską kalbėt! Galima ir rašynėti apie viską! O klausimėlis: „Kas pagaliau ką nors padarys?” Štai kitas str. skelbis, kad iki 2050 m. Lietuvos gyventojų sumažės daugiau nei penktadaliu, o kiek iš tų Lietuvos gyventojų bus lietuviai? V,Sinicva yra jaunas, apie 30-ties, o kiek jis turi vaikų? Gal 5, gal 7, o gal visus 11?
gražių paveiksliukų galerija:
liaudiesmenas.livejournal.com