Žiniasklaidos elgesys yra geriausias lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti lėkštą ir pigią politinę demagogiją nuo kalbėjimo iš esmės svarbiausiais Lietuvos gyvenimo klausimais. Tokios žiniasklaidos savininkai ir šeimininkai puikiai atskiria, kurios visuomenei politikų ar politinių jėgų siunčiamos žinios yra pavojingos ir todėl neskelbtinos, o kurios yra bejėgiškas vapėjimas ir tuščias oro virpinimas.
Nestebina, kad griežčiausios cenzūros ir beveik aklinos informacinės blokados taikiniu tapo Nacionalinis susivienijimas, išsiuntinėjęs žiniasklaidai pareiškimą Taivano pripažinimo klausimu. Kaip ir buvo galima numanyti, žinia taip ir liko nepaskelbta.
Ne todėl, kad nesvarbi. Priešingai – ji ypač svarbi. Tačiau be galo nepatogi apsišaukėliams kovotojams su Kinijos komunizmo grėsme. Toji grėsmė nekelia nė mažiausių abejonių. Tačiau „kovotojų“ veidmainystė bado akis. Jų siūlomos priemonės paremti Taivanui yra bejėgiškos ir parodomosios. Tai būtų liūto tampymas už ūsų arba, šiuo atveju geriau tiktų pasakyti, drakono erzinimas, kuris niekuo nepadėtų vis smarkiau spaudžiamai norinčiai išlikti laisva salai, bet užtat beprasmiškai gadintų Kinijos ir Lietuvos santykius. Lietuva patirtų didžiulę žalą. Šitokia ,,kova“ įtartinai panaši į D. Grybauskaitės valdymo laikotarpiu vykusią „kovą“ su Rusija, dėl kurios tos šalies įtaka Lietuvoje paradoksaliai tik stiprėjo.
Paraginę G. Nausėdą pradėti tokį neveiksmingą ir komišką Taivano „rėmimą“ kreipimosi signatarai iš esmės pasirodė kaip prieš Lietuvos interesus veikiantys nedrįstančių „išsišokti“ prieš Kiniją, bet norinčių žarstyti žarijas svetimomis rankomis ir išsiaiškinti jos pakantumo ribas daug didesnių ir galingesnių už Lietuvą valstybių pastumdėliai ir klapčiukai. Jų sąrašas labai iškalbingas.
Tokį tekstą inicijuoti gali tik naujieji kolaborantai. Daugelis jų kadaise buvo išmokyti ir įprato tarnauti Maskvai, o dabar jie ir jų išsiugdyti mokiniai pasiruošę taip pat uoliai vykdyti bet kurį naujų šeimininkų paliepimą ir užsakymą.
Nacionalinio susivienijimo pozicija nepatogi tuo, kad jos fone atsiskleidžia kreipimosi signatarų veidmainystė.
Mes teigiame: istorijoje būna akimirką, kai gudrauti ir vinguriuoti tampa neįmanoma. Reikia apsispręsti: nežaisti pigių žaidimų ir patylėti arba veikti nuosekliai, ryžtingai ir tvirtai. Moralinė dėkingumo skola Islandijai ir ilgalaikiai nacionaliniai Lietuvos interesai reikalauja elgtis garbingai ir spręsti šį klausimą vieninteliu įmanomu būdu: Seime turi būti pradėtas svarstyti Taivano nepriklausomybės pripažinimo klausimas.
Ir ko tas Nacionalinis susivienijimas „užsiciklinęs” ant to vieno Taivano pripažinimo klausimo? Ko dėl jis niekšiškai palieka likimo valiai Tibetą, Kurdistaną, Palestiną, Totoriją, Baškiriją, Ičkeriją, Kareliją, Jakutiją ir t.t. Argi tos didesnės ir mažesnės tautos ir tautelės ponams profesoriams mažiau rūpi ar mažiau naudingos?