Vytautas Radžvilas. Apie priešybių vienybės dėsnį ir tikruosius konservatorių projektus

Neįmanoma suskaičiuoti, o ir neverta spėlioti, kiek Nacionaliniam susivienijimui kainavo ir kainuoja „patriotinių“ jėgų nepaliaujamai pilamas melo ir šmeižto srautas. NS – konservatorių projektas! Tokia yra pagrindinė nuo pat partijos įsteigimo visuomenei skleidžiama žinia. P. Gražulis šioje purvinoje kampanijoje išsiskiria kaip vienas aršiausių ir niekingiausių šmeižikų. Darbuojasi be stabdžių.

Bendražygis A. Stankūnas atrado šios šmeižto kampanijos siūlo galus žvilgtelėjęs į spėjusio pagarsėti nesutaikomo NS priešo veidaknygę. Taip pat besidarbuojančio be stabdžių – sugebėjusio įžvelgti mumyse fašistinę partiją. Ir po EP rinkimų taip nesitvėrusio džiaugsmu, kad nesusilaikė atlapaširdiškai nepasakęs tiesos: projektas nukanalizuoti tautiškai orientuotų rinkėjų balsus pavyko tobulai. Konservatorius M. Maldeikis puikiausiai supranta tai, ko niekaip neįstengia suprasti daugybė patriotiškų rinkėjų: vienintelė reali atsvara jo partijai yra NS.

Konservatorius be jokių gudravimų ir užuominų rašo tiesiai šviesiai: „reikia tik džiaugtis, kad žmonės neišrinko Nacionalinio susivienijimo. Jie grėsmė“. Kaip sakoma, supranta reikalą: jo partijai, kaip ir visiems valdantiesiems, vienintelė tikra grėsmė yra intelektualios, organizuotos ir veiklios politinės jėgos iškilimas.

Partijomis pasivadinusios rėksnių grupelės yra ne tik nepavojingos. Jos ir be galo naudingos. Padeda išspręsti vieną sunkiausių ir svarbiausių šalies visuomenės (su)valdymo problemų. Šių dienų Lietuva valdoma kitaip, negu kadaise buvo valdoma LSSR: vengiama naudoti atvirą prievartą ir taikyti šiurkščias politines represijas. NS būtų su malonumu uždraustas ir išvaikytas, bet, kaip sakoma, demokratija įpareigoja. Todėl taikomos kelios iš tiesų pavojingų partijų slopinimo priemonės.

Pagrindinės turbūt yra trys. Pirmoji, kurią mini bendražygis – totalinė informacinė NS blokada; Antroji – beatodairiško melo ir šmeižto lavina, kurios viršūnė yra fašistų ir nacių etikečių klijavimas mūsų partijai.

Ir galiausiai trečioji – nuolatinis ir savalaikis visuomenėje susikaupusio protestinio „garo išleidimas“ nukreipiant visuomenės energiją į nerišliai formuluojamus ir iliuzinius politinius tikslus.

Imituojama kova su „su sistema“ visais būdais reklamuojant triukšmingus rėksnius. Pigiais triukais įgyjančius „antisisteminių kovotojų“ aureolę ir tampančius politiškai naivių ir patiklių žmonių vedliais į niekur.

Štai kaip atrodo kito NS bendražygio tiksliai ir vaizdingai aprašyta tipiškos P. Gražulio „kovos” scena:

„Prisimenu tėvų asociacijos mitingą dėl įgūdžių programos. Vaizdingai pasakojant, vienintelis NS pasirūpino, kad jų mitingas nebūtų apgailėtinas. Po to jie dėkojo, sako, dabar supratę, kad mes kitokie, ir kodėl „nesivienijame su Gražuliu ir pan.

Atrodė bent normaliai mitingas, galėjo žurnalistai imti interviu. Aišku, netenkino, kad atsakymai rimti, o ne marginalūs, nepavyksta kokio kvailo pasisakymo nutverti.

Žurnalistė iš KK2 kraipo nosytę „ką darom, kolega operatoriau, toliau?“ Po mūsų išdygo Simonko su savo ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamais gėjukais – „linksmučių“ būrelis padarė savo „mitingą“. Jie šešiese – žlugusi akcija, graudžiai atrodo.

Žurnalistė toliau kraipo nosį – „ką čia bepadarysi…“ Tik staiga kažkas sušunka: „Ateina Gražulis!“ Jis ne vienas – šalia vėjo nešamas ridenasi Celofanas. Visi, kas ant kaklo turėjo žurnalistų korteles, pulte puolė įsijunginėti kameras – „chebra, vaizdų bus!“ Ir aišku, Gražulis padarė reklamą LGBT: pašluostė kojas į tą LGBT vėliavą, pašūkavo, Simonko turėjo dėl ko paverkti prieš kameras, pasiguosti ES ir paprašyti daugiau pinigų jų veikloms.“

Tai yra tik vienas iš daugelio P. Gražulio ir panašių į jį įvykdytų visuomenės protesto ir pasipriešinimo „nukanalizavimo“ projektų. Čia slypi atsakymas, kodėl tokie projektėliai – pigios ir primityvios provokacijos taip plačiau nušviečiamos ir reklamuojamos sisteminėje žiniasklaidoje.

Kad apakinti aklos neapykantos konservatoriams žmonės prarastų paskutinius proto ir gebėjimo mąstyti likučius ir kaip avių banda klusniai sektų juos į visišką akligatvį ir galiausiai politinės tuštumos prarają vėl ir vėl nukreipiančius vedlius.

Kol tai vyks, konservatoriai, ir ne tik jie, gali būti ramūs. Projektas veikia neatremiamai. Priešybės sutampa. Aršios kovos spektaklį kuriančių dviejų tariamų priešybių – Gražulio ir Maldeikio – darnus tandemas yra tik šio senojo marksistinės dialektikos teiginio patvirtinimas ir iliustracija.

Kas yra tikrasis konservatorių projektas – tai tegul sprendžia šio įrašo skaitytojas.