Istorijos, o ypač politinės istorijos neišmanantys žmonės paprastai pamiršta saugiausią išdavystės maskuotę. Toji maskuotė – imituojama aršia kova su priešu.
Kaip tai vyksta ir kuo baigiasi, puikiai rodo 1956 m. vengrų ir 1968 m. čekoslovakų sukilimai prieš SSRS diktatą. Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimo lyderiai I. Nadis ir A. Dubčekas toli gražu nebuvo rėksmingiausi Kremliaus priešininkai. Abiejose šalyse buvo kur kas „patriotiškesni“ veikėjai, skelbę esą pasiryžę kristi po sovietų tankais. Tai buvo J. Kadaras ir G. Husakas – būtent šie didieji kovotojai prieš Maskvą tapo jos statytiniais ir geležine ranka valdė savo šalis kaip Kremliaus tampomos marionetės iki M. Gorbačiovo paskelbto atšilimo, kai buvo nušluoti „dainuojančių revoliucijų“ bangos.
Tai būtina prisiminti vertinant Lietuvos valdančiųjų „kovas“ su Rusija ir jai taikomas sankcijas. Kėdainių Lifosa yra sukrečiantis tokios ,,kovos” pavyzdys. Kontrastas su Lenkija sprendžiant rusų oligarchų tramdymo problemą išsklaido visas iliuzijas. Pasirodo, Lenkija stato rusų oligarchus į vietą paprasčiausiai konfiskuodama jų turtą. O štai Lietuva nieko panašaus padaryti neįstengia. Mat aiškėja, kad nesą reikiamo įstatyminio pagrindo. Kodėl nepasirūpinta laiku pakeisti įstatymus ir valingai perimti rusų oligarcho gamyklą – LR Finansų ministrė G. Skaistė nesiteikia paaiškinti.
klausimas, kam iš tiesų dirba savo antirusiškumą deklaruojanti Lietuvos valdžia, dėl to neišnyksta.
Tačiau klausimas, kam iš tiesų dirba savo antirusiškumą deklaruojanti Lietuvos valdžia, dėl to neišnyksta. Priešingai – jis darosi vis aktualesnis, nes daugėja požymių, kad būtina parama Ukrainai tampa priedanga griauti savo pačių valstybę.
Lietuvos žiniasklaida neskuba pranešti, kad Lenkijoje jau buvo nukenksmintos diversantų grupės, kurių nariai pateko į šalį kaip mobilizacijos Rusijoje siekiantys išvengti bėgliai nuo karo. Pagrįstas klausimas: o kiek tokių „bėglių“ suplūdo į Lietuvą, kad atėjus valandai X veiktų kaip diversantai arba įsikurtų visam laikui kaip „įšaldyti“ ir laukiantys, kol bus „pažadinti“, tos šalies agentai?
Vyksta ir kiti keisti dalykai. Aukščiausi šalies vadovai, reaguodami į pastabas, kad ukrainiečių pabėgėliams Lietuvoje derėtų gerbti juos svetingai priėmusią šalį ir pamažėl bent minimaliai pramokti lietuvių kalbos, piktinasi ir ragina būti jautriems ir supratingiems. Tarsi pamiršdami, kad iš atvykėlių nereikalaujama per kelis mėnesius išmokti kalbą taip, kad galėtų rašyti nacionalinį lietuvių kalbos diktantą. Ir lyg nežinodami, kad kitose šalyse bėgliai elgiasi kitaip ir pramoksta kalbos per kelis mėnesius. Kas tai, jei ne menkai paslėptas pažadas, kad Lietuvoje mokėti lietuvių kalbą nebus reikalaujama ir galima net nesistengti?
Tokių veiksmų kontekste brangiai kainavusi masinio Ukrainos vėliavų dalijimo ir viešo kabinimo akcija nušvinta kita šviesa. Pradeda vis labiau atrodyti kaip spektaklis, skirtas nukreipti dėmesį nuo to, kas iš tiesų daroma ir vyksta santykiuose su Rusija ir apskritai visoje šalies užsienio politikoje. Kontrastas tarp deklaracijų ir darbų Lenkijos pavyzdžio fone geriausiai parodo, kas yra ir kaip veikia saugiausia išdavystės maskuotė.
Apie tai, kaip kitos šalys Europoje sprendžia sankcijų jose veikiančių gamyklų savininkams klausimą – nuorodoje.
