Vytautas Radžvilas. Artėja įspėjamasis mokytojų streikas

Nacionalinis susivienijimas (NS) paskelbė, jog palaiko rengiamą pedagogų streiką ir atkreipia dėmesį, kad jo ekonominiai tikslai yra teisingi, mokytojų darbo krūviai dideli, atlyginimai nėra „prestižiniai“, nekompensuojama infliacija dar labiau sumažina jų vertę. Tačiau ir vėl galima drąsiai prognozuoti, kad esminių pokyčių neįvyks, net jeigu ir būtų pasiektas koks nors kompromisas.

Lietuvoje susiklostė tokia kritiška padėtis, jog tam, kad reikalavimus suprastų ir palaikytų sutrikusi visuomenė, būtina apie juos kalbėti aiškia politine kalba. Vien tik didesnių atlyginimų prašymas gali atrodyti akiplėšiškas skurdą patiriančiųjų sluoksnių atžvilgiu, o padėties mokykloje ir švietimo srityje nepakeis. Laikas prabilti apie sisteminių partijų nusikalstamą veiklą švietimo sistemoje ir drąsiai įvardyti šią sistemą griaunančių politikų pavardes.

Streiko iniciatoriams reiktų įvertinti klausimus kompleksiškai ir kviesti kartu veikti tėvų komitetus, šeimų asociacijas, kitas suinteresuotas nevyriausybines organizacijas, keliant sistemines švietimo pertvarkos problemas ir reikalaujant atkurti pamatinę mokyklos paskirtį.

Mokytojo prestižas neapskaitomas kiekybiniais rodikliais. Jį lemia pelnytas pasitikėjimas visuomenės akyse ir autoritetas mokykloje. Tačiau šių dienų Lietuvos pedagogo statusą ir įvaizdį sąlygoja ne tik ir ne tiek jo akademiniai standartai ir asmeninės savybės, kiek sistemos primesta vergiška padėtis.

Oficialiai 2015 m. patvirtintoje „Geros mokyklos koncepcijoje“, pakeitusioje taip ir neįgyvendintą tautinės mokyklos modelį, mokytojas galutinai buvo paverstas įstaigos paslaugų tiekėju, tarnaujančiu individualiems mokinio mokymosi ir ugdymosi poreikiams bei ataskaitomis užverčiančiam biurokratiniam aparatui.

Jokia paslaptis, kad mokytojai yra labiausiai įbauginta visuomenės dalis, jiems teisė reikalauti didesnio atlygio suteikiama, tačiau iš esmės tik kaip kompensacija už jų vergišką padėtį, savanorišką sutikimą „prestižą“ apriboti tik algalapių skaičiais. Todėl apolitiškas, vien iki ekonominių reikalavimų išdistiliuotas mokytojų protestas anksčiau ar vėliau virsta sistemos pergale, pedagogų sugrąžinimu į „realybę“.

Ar tikrai yra ir bus apsiribojama siekiu gyventi nuo vieno streiko iki kito?

Apie mokyklos ir mokytojo profesijos krizę kalbama daug ir nuolat. Milžiniškos sumos išleistos tinkamai neparuoštam, bet jau šiemet pradėtam įgyvendinti bendrųjų programų ugdymo turinio atnaujinimui. Naujoms programoms, keliančioms pagrįstas abejones ir priekaištus dėl kokybės ir turinio ideologizavimo. Šios iššvaistytos sumos yra tik maža dalis lėšų rezervo, kuris galėjo ir galėtų būti naudojamas daug racionaliau ir bent dalis jo turėtų būti skiriama pedagogų atlyginimams.

Ne tik visuomenės atstovai, bet ir patys mokytojai, jų ir tėvų organizacijos turėtų kelti klausimus dėl:

• švietimo sistemos komercializavimo ir mokyklų atskirties didinimo;

• sąmoningo mokytojo reputacijos smukdymo;

• mokytojų baimės pasipriešinti prieš ideologinį diktatą;

• jaunuolių vengimo rinktis pedagogo profesiją priežasčių;

• mokytojų trūkumo ir darbo be tinkamos kvalifikacijos.

O taip pat išdrįsti pareikalauti:

• stabdyti ir įvertinti skubos tvarka patvirtintą, privalomai nurodytą vykdyti prieštaringą Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą;

• stabdyti besibraunančią į mokyklas genderizmo ideologiją visais nuoseklaus ir neformalaus mokymo pavidalais, įskaitant LGBT lytinio švietimo propagandą ir diegimą moksleivių sąmonėje;

• nedogmatiškai vertinti „įtraukų“ ugdymą kaip absoliučiai „teisingą“ ir bet kokia kaina visuomet taikytiną, neatsižvelgiant į sveikų mokinių poreikius.