Prieš trisdešimt metų sužlugdytos Pietryčių Lietuvos autonomininkų svajonės atskirti kraštą nuo šalies tampa tikrove. Taikoma šliaužiančios aneksijos taktika.
Iš pradžių siekiama žingsnis po žingsnio atkurti šio regiono tariamą nelietuviškumą turinčius pagrįsti įrodymus. Įtvirtinant asmenvardžių ir vietovardžių rašybą valstybine Lenkijos Respublikos kalba ruošiama dirva pareikalauti iš pradžių administracinės-teritorinės savivaldos, o atėjus „geresniems laikams“ – ir laikinos politinės autonomijos, kurią įkūnys koks nors „Vidurio Lietuvos“ seimelis.
Viskas nuostabiai primena tarpukario Klaipėdos krašto istoriją. Tik šį kartą ji kartojama ir jos scenarijus įgyvendinamas pačių LR Seimo narių rankomis.
Visoms frakcijoms su TS-LKD priešakyje (vienintelė išimtis – LVŽS frakcija) entuziastingai pritarus asmenvardžių rašybai oficialiuose dokumentuose ne lietuvių abėcėlės raidėmis tai buvo teisingai įvertinta kaip servilizmo ir kapituliacijos ženklas.
Ir žalia šviesa skubiai naudotis proga ir ryžtingai eiti toliau keliant reikalavimą jau be jokių išlygų naikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą. Pradžiai užsimota šalyje įvesti neoficialią dvikalbystę ir lenkų kalbos statusą prilyginti formaliai dar valstybiniam lietuvių kalbos statusui.
Vienas svarbiausių Sąjūdžio siekių ir didžiausių laimėjimų – lietuvių kalbos valstybinis statusas – tuojau bus sunaikintas ne svetimųjų o „tautos atstovų“ valia.
Pritariu Radžvilui. Seimas elgiasi gėdingai! Antilietuviškai, dėl ko perspėjo Biržiška knygoje „Vilniaus golgota”.
Tskant, Seimo dovana Tautai Sausio 13-osios metinių proga