Neseniai perskaitytas Audriaus Butkevičiaus komentaras apie ES gravitavimą TSRS link skatina rimtai susimąstyti ne tik apie šio politinio darinio ateitį, bet pirmiausia apie Lietuvoje vykdomų Europos studijų, o kalbant dar plačiau – bendrą šalies politikos mokslų būklę.
Krenta į akis, kad giliausios ir įdomiausios įžvalgos vidaus ir tarptautinės politikos klausimais dažniausiai randamos ne iš politologo profesijos tiesiogiai užsidirbančių duoną vadinamųjų profesionalų, bet formaliai jais nesančių, tačiau platų teorinį ir kultūrinį akiratį turinčių bei savarankiškai mąstančių autorių – A. Bačiulio, R. Čepaitienės, V. Laučiaus, V. Rubavičiaus, A. Rusteikos ir kitų – tekstuose.
Atotrūkis tarp jų gilių ir įdomių analizių bei nestandartinių įžvalgų ir ideologizuotų oficialių politologų peršamų propagandinių banalybių darosi vis akivaizdesnis ir nuolatos didėja. Kai kuriais atžvilgiais vaizdas labai primena 1988 metus. Tų metų rudenį braškančios SSRS apologetai iš inercijos vis dar masiškai kepė „teisingą partijos politinę liniją“ ir komunistinę imperiją garbstančią ideologinę ir propagandinę rašliavą, o tuo pat metu bundančios Lietuvos šviesuoliai rašė apie okupacijos skaudulius ir svarstė krašto būklę ir ateities perspektyvas. Akyse griuvo iki tol buvęs nepaliečiamas tabu – draudimas kritiškai prabilti apie SSRS kuriamą komunistinį rojų.
Toks tabu vis dar veikia šių dienų Lietuvoje kalbant apie ES padėtį. Didžiausia ideologinė šventvagystė yra net žodeliu užsiminti apie ES ir SSRS panašumus. Oficialių politologų sluoksniuose šitaip lyginti vis dar laikoma nesusipratimu ir rimtu nusižengimu nuo teisingos mąstymo linijos. Prof. R. Vilpišauskas tokius palyginimus yra prilyginęs nebent „intelektualinei provokacijai“, o jo pateikiamas „argumentas“ toks: neva ES ir TSRS iš esmės skiriasi tuo, kad ES mūsų neokupavo.
Taip, neokupavo. Bet politinių darinių panašumai ir skirtumai pirmiausia yra jų ekononominių, socialinių ir politinių santvarkų bei jas grindžiančių pamatinių pasaulėžiūrinių nuostatų bei ideologijų panašumai ir skirtumai. Būtent tokius – struktūrinius ir tipologinius skirtumus – analizuoja ir vertina rimtas politikos mokslas. Kiekvienas profesionalus ES tyrinėtojas pasakytų, kad jos ir TSRS panašumai yra neišvengiami dėl elementarios ir akivaizdžios priežasties.
Europos vienijimą pradėjo krikščioniškajai demokratijai atstovavę lyderiai. Tačiau jau nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vis didesnį vaidmenį pradėjo vaidinti, o galiausiai ėmė dominuoti eurokomunistinis integracijos projektas, kurio idėjiniu pagrindu ir įkvėpimo šaltiniu tapo italų komunistų A. Spinelli ir E Rossi sukurptas vadinamasis Ventotenės manifestas. Didžiai iškalbinga ir simboliška, kad palyginti neseniai Italijoje lankantis Vokietijos kanclerei, dviejų valstybių vadovai nuvyko pagerbti ne vieno iš ES „tėvų“ A. de Gasperi, o eurokomunisto A. Spinelli kapo.
Deramai įvertinus šią aplinkybę turėtų iš karto paaiškėti, kad vis labiau plintančios vadinamosios „antieuropinės nuotaikos“ nėra ir negali būti neapykantos Europai ar kokios nors kovos su ja išraiška. Šitoks „antieuropietiškumas“ gyvuoja tik karščiuojančioje eurokomunistinių ideologų vaizduotėje. Būnant europiečiu nekęsti Europos reikštų nekęsti savęs, o tai būtų akivaizdi mentalinė patologija.
Propagandos juodinami vadinamieji „antieuropiečiai“ yra ne Europos priešai, o paprasčiausiai blaiviau ir kritiškiau mąstantys, politiškai nuovokesni ir iš tikrųjų Europą kur kas labiau mylintys žmonės, kurie nerimąstingai klausia, į kokius naujus šunkelius ir aklavietes toliau stums žemyną eurokomunistų primestas ir į bedugnę varantis dabartinis vienijimosi kelias. Jeigu Lietuvoje nebūtų bijomasi mąstyti plačiai atvertomis akimis ir nebūtų drebama vien dėl minties, kad ES iš tiesų kai kuriais aspektais smarkiai ir neraminančiai primena žlugusią SSRS, nereikėtų graudžiai aimanuoti ir desperatiškai klausti, kodėl Lietuva, tai yra šalies politinės ir akademinės viršūnėlės, neturi savos ES ateities vizijos.
A. Butkevičiaus „neprofesionalus“ komentaras vertas dėmesio kaip pavyzdys ir nuoroda, kokios turėtų būti tikros, aklai neaptarnaujančios ideologijai, Europos studijos. Kartu jis yra geras ir savalaikis patarimas: nusiimkite ideologinius akinius, pradėkite mąstyti savo galva, ir ta vizija anksčiau ar vėliau atsiras. Kaip atsirado 1988 metais, kai prabudo ir komunistinių propagandininkų bukai kartotus ideologinius štampus pradėjo keisti laisvas ir gyvas mąstymas apie pavergtos Lietuvos padėtį sovietiniame tautų maišymo katile ir jos laukiančią būsimąją vietą Europoje ir pasaulyje.
