E. Dobrovolskos kandidatūros į Teisingumo ministrės pateikimas yra tik dar vienas Lietuvoje vykstančio ideologinio lūžio požymis. Jeigu ji bus paskirta, tai reikš, kad Lietuvos vyriausybėje atsiranda pirmoji ne ministrė, bet komisarė.
Tai nėra žodžių žaismas. Nėra joks atsitiktinumas, kad po bolševikų perversmo Rusijoje atsirado Liaudies komisarų taryba. Ji nebuvo vyriausybė senąja ir įprasta to žodžio prasme, o komisarai nebuvo ministrai.
Tarp vyriausybės ir liaudies komisarų tarybos, kaip ir tarp ministro ir komisaro yra principinis skirtumas. Liaudies komisarų taryba pačia savo kilme ir prigimtimi yra grynai ideologinė vyriausybė, kuri tvarko šalies reikalus vadovaudamasi ne dalykine, bet pirmiausia ideologine logika.
Vyriausybės ministras yra politinis vykdomosios valdžios atstovas/pareigūnas, kuris politinį vadovavimą tam tikrai reikalų sričiai turi grįsti ir dalykiniu jos išmanymu ar bent jau iš principo privalo pirmiausia vadovautis dalykiniais motyvais ir siekti kuo efektyviau spręsti piliečiams ir valstybei svarbius praktinius klausimus.
Tuo tarpu komisaras yra politinis vadovas, kuriam ideologijos diktuojami utopiniai tikslai užgožia realius žmonių poreikius ir kurio sąmonėje gyvenimo tikrovė su visais jos dalykiniais aspektais turi būti palenkta ir besąlygiškai tarnauti ,,grynojo idėjiškumo” siekiniui.
Todėl pagrįstai akcentuojant menką profesinę E. Dobrovolskos kompetenciją verta atkreipti dėmesį į jos visur, taip pat kalbantis su G. Nausėda, pabrėžtinai demonstruojamą ryžtą. Jis kyla iš to, kad kandidatė turi ne ministrės, bet komisarės savimonę – ji mintinai žino ją iškėlusios į ministrės postą partijos neokomunistinę ideologinę programą ir yra tvirtai pasiryžusi ją nenukrypstamai įgyvendinti. Kiti reikalai, kuriuos turėtų spręsti Teisingumo ministerija, jai tėra mažareikšmės smulkmenos, arba šalutinis fonas, kurio paskirtis — palaikyti ministeriavimo iliuziją.
Taip yra todėl, kad Laisvės partija yra pirmoji nuo sovietinės LKP laikų ideologiškai išsigryninusi partija, kurios pagrindinis tikslas yra ne dalyvaujant valdžioje spręsti Lietuvai visuomenei svarbius klausimus.
Tikrasis tikslas yra iš pagrindų pertvarkyti ir perauklėti visuomenę, kad senuosius lietuvius pakeistų Naujasis Lietuvis – vykdant šią programą kryptingai ugdomas krikščionišką, tautinę, valstybinę, net įgimtos priklausomybės lyčiai jausmą praradęs kitos rūšies mankurtas, arba, pasitelkiant šių dienų žodyną, – postmodernus zombis. Tad viešojoje erdvėje sklindantys priekaištai dėl kandidatės į ministrus kompetencijos stokos atrodo yra nepagrįsti ir net šiek tiek naivoki. Juk vargu ar įmanoma ir prasminga reikalauti, kad komisarė atitiktų nuobodžiam ministrui keliamus dalykinės ir profesinės kompetencijos reikalavimus.
Tam tikra specifine prasme ji yra tobula ministrė – pirmoji tikra komisarė, visiškai įveikusi savo ribotumo sąmonę ideologinė fanatikė. Tai – ne kvailumas įprastine to žodžio prasme. Kitaip negu banalūs kvaili ir tingūs ministrai, tokie darbuojasi iš peties.
Jeigu Prezidentas atmestų jos kandidatūrą, tai būtų drąsus ir pagirtinas veiksmas, nes norėdamas pasipriešinti Lietuvoje vis drąsiau keliančiam galvą neokomunistiniam gaivalui ir jo primetamam ideologiniam diktatui jis jau turėtų turėtų pranokti save.
Dėsninga, kad komisarų institutas gyvavo ideologinio tikėjimo pasaulinės revoliucijos pergale laikais. Neatsitiktinai LKT išnyko 1946 m., kai SSRS komunistų entuziazmas įvykdyti pasaulinę proletarinę revoliuciją priblėso ir pamažu pradėjo gesti jiems susidūrus su Šaltojo karo ir ilgalaikio dviejų sistemų ,,taikaus sambūvio” ilgalaike perspektyva. Todėl buvo grįžta prie įprastinių vyriausybės ir ministrų – šių žodžių sugrįžimas tai buvo priverstinė ir sovietams nemaloni nuolaida buržuaziniam pasauliui ir jo politikos bei diplomatijos žodynui bei normoms.
Ačiū. Puikus straipsnis!
Kuo toliau, tuo įdomiau… Iki šiol iš Prezidento jokios užuominos apie Dobrovolską. Tylėjimas panašu į sutikimą ją tvirtinti. Akcentuojant menką profesinę E. Dobrovolskos kompetenciją verta atkreipti dėmesį, kas trukdo Preidentui pasakyti tiesą. Gal Prezidentas turi ne viešą tikslą Olen Lietuva įmonėje įdarbinti ką nors iš savo artimos aplinkos, kaip sužaidė Skvernelis?..Gali būti spaudimas ir iš Lenkijos ambasados už voldemortą…
Jeigu Prezidentas atmestų jos kandidatūrą, tai būtų drąsus ir pagirtinas veiksmas, nes norėdamas pasipriešinti Lietuvoje vis drąsiau keliančiam galvą neokomunistiniam gaivalui ir jo primetamam ideologiniam diktatui jis jau turėtų turėtų pranokti save…
Prezidentui trukdo ne Orlen,bet paniška baimè pakliūti į nemalonę ES LGBT akiratį,nes gali nutikti panašios istorijos kaip su Lenkija.Jau geriau būti paklsniu,nes pasibaigus kadencijai yra vilties būti pakviestam į Briuselio apartamentus ,kad ir tų pačių triukšmingų LGBT.
Ne bėda. Jei Nausėdai nepatiks tai tiks Kim Čen Uno komandai.
Po perversmo Rusijoje taip pat „savų” komisarų nelabai priėmė. Nors kas tie „savi” ? Pradžioje rusų kraują liejo latviai su austrais … o pirmojoje „vyriausybėje” gal tik 2 komisarai turėjo rusiško kraujo. Visi kiti žydai.
Economic Council Lourie (Larin) Jew
Food Supply A.G. Schlikhter Jew
Army and Navy [Military] L.D. Bronstein (Trotski) Jew
State Control K.I. Lander Jew
State Lands Kaufmann Jew
Works [Labor] V. Schmidt Jew
Social Relief E. Lilina (Knigissen) Jew
Religion Spitzberg Jew
Interior Apfelbaum [Radomyslski] (Zinoviev) Jew
Hygiene Anvelt Jew
Finance I. E. Gukovs [and G. Sokolnikov] Jew
Press Voldarski [Goldstein] Jew
Elections M.S. Uritsky Jew
Justice I.Z. Shteinberg Jew
Refugees Fenigstein Jew
Refugees Savitch (Assistant) Jew
Refugees Zaslovski (Assistant) Jew.
Laikas pratintis ir korėjiečiams.
Šios asabos silpnoji vieta yra netgi ne tatuiruotės. Ne „komisarizmas”. Silpnoji vieta – ji neturės jokio autoriteto teisininkų bendruomenėje, kur yra už ją dviem galvom iškilesnių žmonių. Tiesa ne visi, bet kitaip ir negali būti.
Skvernelis sužaidė su Orlen, įdarbino žmoną, gal ir prezidentas turi planą B, įdarbinti ką nors iš artimos aplinkos?
Apgailėtina, kad grįžtame vėl prie komisarų, kad nereikia kompetentingų ministrų. Todėl šalyje ir netvarka, dėl kurios skolinamės milijardus ir gyvename skolose.
” Jeigu prezidentas atmestų jos kandidatūrą,tai būtų drąsus ir pagirtinas
veiksmas.. ….” Reikia pripažinti ,jog autoriaus straipsnis šių politinių reiškinių kontekste išskirtinai aktualus ir reikalauja žymiai didesnio dèmesio bei reakcijos visuomenèje.Gerb. p.Radžvilai ,man su Jumis teko susipaźinti dar tolimais ” Kito pasirinkimo ” laikais ,todèl prisimenu Jus kaip racionalų ir karingą,ieškantį konkrečių sprendimų,politiką.” Komisarų ” veiksmai ( pasinaudosiu Jūsų palyginimų) akis bado ne tik iškreiptu žmogiškumo sąvokos supratimu,bet ir ,grèsmingai didèjančiuojančiomis liūdnomis pasekmèmis,visai civilizacijai.Vienos ” velnio išperos” izoliacija reikalo esmès neišsprendžia ,akivaizdžiai reikia imtis globalesnių veiksmų.Sunku pateisinti ,absoliučiu štiliu ,garsèjačią vyriausybès poziciją šių reiškinių prasme,bet kodèl ” Nacionalinis susivienijimas ” nekelia klausimo dèl referendumo ne tik šia tema ,bet ir ” pabègelių ” iš Afrikos ,kuriuos kvotomis iš ES apdovanos Briuselis. Jei prezidentas būtų tikras kovotojas,pakakțų vien jo asmeninès valios paskelbti referendumą ,juo labiau,kad mes ir taip priglaudžiame baltarusius bei ukrainiečius ,ir tai būtų akivaizdus ” pasiteisinimas ” ,šitiek baimès varančiai ES politikai.Kadangi iš prezidento viso to tikètis beviktiška,belieka tai daryti savo jègomis, to ir tikimės iš ” Naionalinio susivienijimo”.
Vietoj nuolatinio burbejimo galetu nors ka padaryti del tautiniu jegu vienybes