Vytautas Radžvilas. „ES iš krizės išbris ne nagrinėdama scenarijus, o pripažindama tikrąsias krizės priežastis“

Europos Komisijos prezidentas Jeanas-Claude‘as Junkeris pristatė Baltąją knygą dėl Europos ateities, kurioje galime susipažinti su penkiais siūlomais Europos Sąjungos ateities scenarijais, kokia ES galėtų būti 2025 metais. Atsiradusi scenarijų įvairovė atrodo kaip pokytis ES lyderių retorikoje. Ar gali būti taip, kad ES politinis elitas pradeda pripažinti, jog jų projektas gali būti ir nepatrauklus?

– Pasakyti, jog ES pradeda pripažinti galimybę, kad integracijos projektas gali būti nepatrauklus, iš principo yra teisinga, tačiau kartu tai būtų gana paviršutiniškas vertinimas. Verta atkreipti dėmesį į du šio reikalo aspektus. Pirma, keli scenarijai atsirado tik susidūrus su rūsčia tikrove, t.y. įvykus Brexitui ir iškilus realiai Sąjungos byrėjimo grėsmei. Toks pavėluotas pripažinimas savaime liudija, kad ES nėra ir iki šiol neatsiranda strateginio mąstymo. Antra, toks pripažinimas yra ne šiaip tam tikras sugrįžimas į tikrovę: iš tiesų jis reiškia, kad žlunga visa ES integracijos ideologinė paradigma.

Visos iki šiol Europoje vykdytos revoliucijos buvo grindžiamos tarsi nepajudinama prielaida, kad vadinamoji pažanga ir revoliuciniai pokyčiai yra negrįžtamas procesas. Kitaip tariant, visais atvejais tai buvo suvokiama kaip žygiavimas keliu, kurį brėžia nepajudinami istorijos dėsniai. Todėl pats scenarijų įvairovės pripažinimas neabejotinai yra nepaprastai skausmingas politinis faktas, nes tokio pobūdžio ideologiniai projektai yra pažeidžiami tuo, kad susvyravus pagrindinei jų ideologinei nuostatai, anksčiau ar vėliau ištinka ir politinis krachas. Dėl to šią J.-C. Junkerio kalbą derėtų vertinti kaip turbūt pavėluotą mėginimą sugrįžti į tikrovę, tačiau kiek šis sugrįžimas yra gilus ir kiek gali išgelbėti dabartinį integracijos projektą, yra atviras klausimas.

– Didžiosios Britanijos dienraštis Financial Times rašė, kad nepaisant EK projektuojamų scenarijų, Europos Sąjunga iki 2025 metų veikiausiai žlugs, nors fasadinės institucijos gali egzistuoti dar ilgai. Jūs dabar taip pat minite panašią galimybę. Tačiau Europos Komisija neužsimena apie Sąjungos žlugimo ar daugiau valstybių-narių atsiskyrimo variantus. Jūsų nuomone, kiek realu tokių scenarijų išvengti?

– Šiandien visų dėmesys yra sutelktas į J.-C. Junkerio pasiūlytus penkis tolesnės raidos scenarijus, ir karštai diskutuojama, kuris iš jų perspektyvus. Manyčiau, kad tokia skuba aptarinėti suformuluotus scenarijus nėra geras ženklas. Kalbėti apie scenarijus būtų prasminga pirmiausiai rimtai apmąsčius ir įvertinus paties paskelbto dokumento pobūdį ir turinį. Reikia turėti omenyje, kad politinės kalbos stilius dažnai būna informatyvesnis už tai, kas pasakoma pačia kalba.

Pradėkime nuo to, kad šis dokumentas pavadintas Baltąja knyga. Tokio žanro tekstai iš esmės yra vadinamosios galimybių studijos. Tai reiškia, kad jie yra ne politiniai, o daugiau administraciniai ir techniniai dokumentai. Nėra atsitiktinumas, kad nei šiame dokumente, nei J.-C. Junkerio kalboje neužsimenama apie dabartinės ES krizės priežastis. Tiksliau, paminima, kad ES susiduria su iššūkiais, sukeltais ekonominės krizės, emigracijos bangos, daugelio nepalankių pokyčių tarptautinėje arenoje. Vis dėlto rimta politinė analizė turėtų prasidėti klausimu, kokios yra tikrosios minėtų iššūkių priežastys.

Aptariamoje Baltojoje knygoje dėl Europos ateities visi šie iššūkiai pateikiami ne politiniame kontekste, bet tarsi nekontroliuojamos gamtinės stichijos. Bet iš tikrųjų kiekvienam atsakingiau ir giliau mąstančiam žmogui turėtų iškilti kai kurie natūralūs klausimai.

Pavyzdžiui, kalbant apie migrantų krizę, kodėl buvo sugriauti Sadamo Huseino, Muamaro Kadafio arba Bašaro al Asado režimai, šį sugriovimą pavadinus arabų demokratijos pavasariu? Juk akivaizdu, kad nors šie diktatoriai nebuvo demokratiškumo pavyzdys, tose šalyse egzistavo gana sekuliarūs ir stabilūs režimai, kurie, kaip dabar paaiškėjo, slopino gaivalą, kuris prasiveržė Islamo valstybės pavidalu. Kitaip tariant, kyla klausimas, dėl kokių priežasčių iš butelio buvo paleistas islamizmo džinas arba išlaisvintas tame regione slypėjęs didžiulis potencialus blogis ir grėsmė tai pačiai Europai.

Apie ES politikų atsakomybę neišgirdome nei žodžio.

Taip pat nesunku prisiminti, kad vos prieš porą metų pati Angela Merkel atvirai pripažino, kad multikultūralizmo projektas yra žlugęs. Tačiau toks pripažinimas netrukdė jai šį projektą ne tik plėtoti, bet ir radikalizuoti tokiu mastu, kad galiausiai jis virto visos Europos Sąjungos krize. Natūralus klausimas: tai yra ideologinis apakimas, ar sąmoninga valia? Būtent tokie klausimai čia nėra svarstomi, todėl J.-C. Junkerio kalboje ir dokumente mes matome ne sykį girdėtą banalybę, kad ES yra „taikos ir stabilumo kelrodis“.

Niekas nesiginčija, kad Europos anglies ir plieno bendrija buvo sukurta kaip priemonė visiems laikams pašalinti naujo Prancūzijos ir Vokietijos konflikto pavojų. Vis dėlto ES teisę egzistuoti grįsti vien taikos sargybos argumentu yra mažiausiai paviršutiniška, nes galima teigti, kad nemažiau svarbiu taikos garantu ištisus dešimtmečius buvo Sovietų Sąjunga, kurios baimė stipriai slopino potencialius konfliktus Europoje.

Kitas argumentas, kuriuo grindžiamas ES nešamas gėris, yra tai, kad ji turi laiduoti europiečių gerovę ir klestėjimą. Tačiau ES ekonomika šiuo metu ne tik smunka, bet joje neregėtu greičiu ir mastais aštrėja socialinės problemos. Tokios tiesiogine to žodžio prasme į skolų duobę įklampintos valstybės kaip Graikija yra nuskurdinamos. Kalbant apie įtakingiausias Europos valstybes, ne paslaptis, kad Vokietija iš ekonominės krizės netgi gavo naudos, tačiau eilinių vokiečių (kaip ir kitų Vakarų Europos šalių piliečių) gyvenimas vis tik blogėja.

Taigi užuot sąžiningai svarsčius apie tai, kad ES kaupiasi milžiniškos ekonominės ir socialinės problemos, kartojama jau labiau į legendą panašėjanti istorija, kad Sąjunga yra tiesiog gerovės sala. Tuo tarpu derėjo kelti klausimą, kokiems Europos gyventojų sluoksniams iš tikrųjų yra naudinga vykstanti integracija. Ar nėra taip, kad ši integracija pirmiausiai yra naudinga transnacionalinėms korporacijoms ir transnacionaliniam valstybių politiniam bei biurokratiniam elitui, tačiau netenkina daugumos šalių gyventojų lūkesčių?

Galiausiai, nutylimi ir kiti pamatiniai klausimai. Vienas iš tokių klausimų galėtų ir turėtų būti toks: ką reiškia Europos Sąjungoje staiga kilusi vadinamojo autoritarinio populizmo banga? Elementari politologinė analizė grindžiama prielaida, kad politikoje nieko neįvyksta be priežasties. Tai reiškia, kad jeigu atsitiko kažkoks kad ir didžiai nemalonus reiškinys, nieko nėra klaidingiau nei laikyti jį keistu nesusipratimu. Juk esminis skirtumas tarp ideologizuoto ir politologinio mąstymo, tarp analizės ir propagandos kaip tik ir yra sugebėjimas aiškintis fundamentaliausių, ES likimą galinčių nulemti įvykių priežastis. Tačiau nieko panašaus Baltojoje knygoje dėl Europos ateities nerandame.

– Tokiu atveju, kaip apibūdintumėte šį dokumentą?

– Jis savo turiniu ir forma primena Sovietų Sąjungoje po partijos suvažiavimų skelbtą medžiagą. Esminis tokių dokumentų trūkumas yra tas, kad galiausiai jie išduoda ir pamatines jų sudarytojų intencijas. Juk jeigu nėra svarstomi paminėti ir kiti klausimai, vadinasi, remiamasi prielaida, kad naujo integracijos modelio sukūrimas iš esmės yra ne politinis, bet vadybinis klausimas. Maža to, toks dokumentas atskleidžia antidemokratines jo sudarytojų nuotaikas. Paslėpta dokumento potekstė yra ta, kad netrukus Romoje ar vėliau metų gale susirinkusi saujelė ES šalių lyderių tiesiog parinks optimalų bendrijos modelį, kuris turėtų stebuklingai suveikti. Tai rodo, kad nesugebama atsižvelgti į politinę tikrovę ir einama jau pažįstamu, ideologinių etikečių klijavimo keliu. Pavyzdžiui, ką reiškia ES lyderių vis dažniau minimas terminas autoritarinis populizmas? Gilinantis į tai, ką juo norima pasakyti, aiškėja, kad nepasakoma nieko: nėra aišku nei kuo pasireiškia tų judėjimų autoritarizmas, nei kuria prasme tie judėjimai – populistiniai.

Žvelgiant į bendrą vykstančių įvykių analizės kontekstą, pastebimas savotiškas juos aptariančių tekstų ir kalbų dvilypumas. Viena vertus, yra paplitę, gal net vyrauja tekstai, kuriuose nesama net menkiausių refleksijos pėdsakų ir, tarytum sekant sovietine mada, nepritariantys dabartinei integracijos krypčiai ir kritiškai vertinantys bendrijos būklę tiesiog apdalinami niekinamomis etiketėmis. Kita vertus, yra ir tekstų, kuriuose yra išvardijamos, kartais ‒ gana tiksliai, susikaupusio nepasitenkinimo priežastys. Bet ir čia ideologinis mąstymas prasiveržia tuo, kad išlieka neįveikiama praraja tarp to, kas gana objektyviai ir tiksliai konstatuojama, ir išvadų. Pasakoma, kad kažkas yra blogai, tačiau nepasakoma, kaip tai reikėtų keisti. Vis dėlto ir žmonės, kurie tą blogumą įvardina, vadinami Europos Sąjungos priešais.

Toje pačioje Baltojoje knygoje dėl Europos ateities yra aptakiai pasakyta, kad ES yra atitrūkusi nuo piliečių, tačiau praktiškai nekalbama apie ES ekonominį ir socialinį modelį, būtent kuris ir sukūrė iš esmės istorijoje neregėtą atskirtį. Nutylima, kad viena Brexito priežasčių buvo ta, kad referendumo iniciatoriai Jungtinės Karalystės visuomenei pateikė gausybę sukrečiančių faktų, liudijančių, kad transnacionalinė ES biurokratija ir valdantysis elitas faktiškai gyvena visai kitokiame pasaulyje nei paprasti piliečiai.

Nors šis dokumentas iš pažiūros yra apolitiškas, įmanoma atpažinti jo kūrėjų pažiūras. Šiame dokumente kaip sektinas pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis yra paminėti du žmonės, iš tikrųjų tam tikra prasme prisidėję prie Europos Sąjungos kūrimo. Tai ‒ Ventotenės manifesto autoriai Altiero Spinellis ir Ernesto Rossis. Tačiau ką tai reiškia, jei ne tai, kad tolesniais ES vedliais į ateitį skelbiami iš esmės totalitarinės ideologijos atstovai ‒ Italijos komunistai? Tai nėra smulkmena, prie kurios tariamai neteisėtai kabinėjamasi. Neįmanoma nepastebėti, kad net nemanoma užsiminti apie Gegužės deklaracijos autorių Robertą Schumaną ir kitus didžiuosius krikščionis demokratus, kurių pastangomis XX a. viduryje pagaliau buvo pradėtas įgyvendinti Europos vienijimosi projektas. Tai, kad einama tokiu keliu, reiškia, kad neketinama keisti politinės ES raidos linijos. Ši aplinkybė verčia rimtai abejoti, ar apskritai įmanomi nors kiek reikšmingesni pokyčiai.

Ši abejonė tik stiprėja, mintyse palyginus situaciją su panašioje padėtyje buvusio kito politiko ‒ Michailo Gorbačiovo ‒ elgesiu ir kalbomis. Nors toks palyginimas kai ką gali šokiruoti, puikiai prisimindamas anuos laikus, turiu pasakyti, kad politiniu požiūriu Michailas Gorbačiovas visa galva pranoksta dabartinį Europos Komisijos pirmininką. Jis turėjo drąsos ir sąžiningumo pripažinti ne tik tai, kad Sovietų Sąjunga pateko į krizę, bet ir labai rimtas jos sistemos ydas. Pavyzdžiui, jis išdrįso kalbėti apie neįsivaizduojamą biurokratijos įsigalėjimą, nepateisinamas nomenklatūros privilegijas, ekonomikos nuosmukį, galiausiai ‒ apie vadinamuosius perlenkimus nacionalinių santykių srityje. Kitaip tariant, jis pripažino, kad tokia Sovietų Sąjunga, kokia buvo, buvo savotiškas tautų kalėjimas. Štai tokios drąsos ir atvirumo Baltojoje knygoje ir J.-C. Junkerio kalboje ieškoti beviltiška.

Jokia politinė sistema negali išlikti, jeigu joje neišdrįstama įvardinti realių, ją galinčių pražudyti problemų. Galima teigti, kad ES vadovybė, kaip ir visas integraciją remiantis propagandinis aparatas, susiduria su dilema, su kuria susiduria bet kuri krizės ištikta politinė sistema ar valstybė: įvardinti esamas problemas ar jas nutylėti.

Problemų įvardijimas visada pavojingas tuo, kad jis gali tapti savaime išsipildančia pranašyste. Gali nutikti taip, kad pradėjus apie problemas kalbėti atvirai, jas supratusių žmonių nepasitenkinimas tik augs, kas gali turėti liūdnų politinių padarinių. Strategija problemas nutylėti iš esmės pasmerkia merdėjimui ir neišvengiamam žlugimui. Kitaip tariant, yra pavojinga rizikos situacija. M. Gorbačiovas vis dėlto surizikavo, nors galiausiai ta rizika baigėsi Sovietų Sąjungos žlugimu. Šiuo atveju belieka spėlioti, ar Europos Sąjungos vadovybė sugebės bent pamėginti su juo pasirungti.

Europos Sąjungos atveju tylėjimas yra ne tik pavojingas, bet ir būtų apmaudus, turint omenyje tai, kad ES yra vienas turtingiausių pasaulio regionų, turintis milžinišką potencialą. Laiku ėmusis rimto, ne kosmetinio gydymo galbūt būtų įmanoma pakeisti padėtį. Bet kartu atrodo, ypač po Baltosios knygos dėl Europos ateities, kad viltys to sulaukti menksta: tampa akivaizdus dar vienas oficialiai neįvardintas konfliktas. Sunkiai tikėtina, kad J.-C. Junkeris pasakytų kažką panašaus į tai, kad būtų gerai reformuoti ir gelbėti Europos Sąjungą, bet tam reikėtų apkarpyti etatinių europeizatorių arba transnacionalinio integracinio elito ambicijas bei apetitą. Norint pertvarkyti tokio masto struktūrą reikia nepaprastos politinės valios ir ryžto. Pasaulio istorijoje yra labai mažai pavyzdžių, kai privilegijuotas sluoksnis būtų geranoriškai atsisakęs savo šiltnamio sąlygų.

Kalbant apie Lietuvą, mes neturime pasirinkimo, kalbėti apie tai ar nekalbėti. Šiandien tylėti apie pamatinius klausimus ir rimtais veidais svarstyti pateiktus penkis scenarijus būtų praktiškai tolygu savižudybei. Juk didžiosios ir kitos toliau į Vakarus esančios ES šalys netgi Sąjungos subyrėjimo atveju vienaip ar kitaip išspręs savo problemas. Tuo tarpu mūsų padėtis dėl visiems gerai žinomų geopolitinių ir istorinių priežasčių yra tokia, kad negalime apie šiuos dalykus nemąstyti iš esmės ir tenkintis pigiomis ideologinėmis klišėmis. Turime mąstyti savo galva ir savarankiškai įvertinti Europos Sąjungos būklę, jos ir mūsų pačių perspektyvas.

– Jeigu vis dėlto svarbiausia įvardinti krizės priežastis, kokios jos?

– Baltojoje knygoje dėl Europos ateities ši ateitis suvokiama tik kaip tinkamesnio modelio parinkimo klausimas, visiškai ignoruojant gelmines krizės priežastis, kurios pirmiausiai yra politinės. Norint suprasti, ko galima tikėtis, pirmiausiai reikia atsisakyti ideologizuotų ir sveiko proto vaizdinių apie tai, kas yra Europos Sąjunga ir ko ji siekia.

Pats žodis integracija yra be galo iškalbingas. Integracijos temai skirtoje literatūroje nėra mėginimo apibūdinti, ką apskritai integracija reiškia. Kartais šią problemą mėginama apeiti pasitelkiant europeizacijos sąvoką. Bet įsigilinus į pastarosios apibrėžimus, taip pat krenta į akis jų abstraktumas. Europeizacija abstrakčiai apibrėžiama kaip ES priklausančių ar į ją stojančių šalių tam tikras suvienodėjimas ekonominėje, socialinėje, politinėje, potencialiai – ir kultūrinėje plotmėse. Koks yra šio suvienodėjimo ar suartėjimo turinys, lieka paslaptis.

Mano požiūriu, suprasti ES ištikusios krizės priežastis įmanoma atramos tašku pasirinkus garsiąją 1950 metais Jeano Monneto pasakytą frazę, kad Europa iki šiol neegzistavo ir ją reikia sukurti. Tai reiškia, kad ES integracija yra ne kas kita, kaip dar viena modernybės revoliucija, ankstesnių – XVI a. prasidėjusios Nyderlandų ir vėliau vykusių Anglijos, Prancūzijos, Rusijos – revoliucijų tęsinys. Visų šių revoliucijų tikslas ir prasmė buvo sukurti vadinamąjį naująjį pasaulį, t.y. naują visuomenę ir naują žmogų.

Nei vienos revoliucijos atveju nebuvo aiškiai pasakyta, koks naujas pasaulis ir žmogus bus. Tačiau visada buvo žinoma, kad norint jį sukurti, būtina iš pamatų sugriauti senąjį pasaulį. Todėl galiausiai įsivyravusios ES vizijos autoriaus J. Monneto teiginys, kad Europa neegzistavo ir ją reikia sukurti, reiškia, kad pats ES projektas yra grindžiamas kova su praeitimi. Tai yra pastanga įveikti senąjį pasaulį, kurį šiuo atveju įkūnija nuo Renesanso laikų iki XX a. vidurio egzistavusi Europa. Tikslinant šią pamatinę intenciją, galima pasakyti, kad tai yra Apšvietos projekto tąsa, siekianti nukirsti besirandančios naujos Europos civilizacines šaknis – nutraukti ryšį su Vakarų civilizaciją grindžiančia graikiška-krikščioniška kultūrine tradicija. Todėl ES integracija yra nuoseklus šios tradicijos naikinimas.

Europos vienijimąsi, priešingai jos kūrėjų krikščionių demokratų intencijoms, ištiko toks pats likimas, koks XX a. ištiko Rusijos bolševikinę revoliuciją. Pastaroji buvo ne kas kita kaip senosios Rusijos imperijos (kad ir kaip ją bevertintume) naikinimas. ES integracija iš esmės tą patį daro su senąja Europa. Todėl visiškai natūralu, kad ji remiasi tais pačiais idėjiniais pagrindais.

Rusijos bolševikinė revoliucija buvo grindžiama marksistinio komunizmo idėjomis, kurios vėliau pavadintos ortodoksiniu marksizmu. ES integracija yra grindžiama ne rusiškojo, o vadinamo vokiškojo kritinio marksizmo idėjomis, kurios maždaug nuo 1955 metų, kai nugalėjo J. Monneto pasiūlyta integracijos strategija, pradėjo dominuoti ir užgožė kitas alternatyvas. Vokiškasis kritinis marksizmas iš pradžių buvo suvokiamas kaip atsvara rusiškajam ortodoksiniam marksizmui, tačiau galiausiai jis daugeliu atžvilgių pastarąjį pralenkė savo radikalumu. Todėl tai, kas šiandien vadinama ES integracija, yra ne kas kita, kaip permanentinė europeizacijos revoliucija, kurios idėjinis branduolys yra savitu būdu pertvarkytų dviejų ideologijų – marksizmo ir liberalizmo – sintezė. Dėl tos priežasties šitos revoliucijos tikslai nesiskiria ir negali iš esmės skirtis nuo Rusijos komunistinės revoliucijos tikslų, nors skiriasi jos įgyvendinimo strategija ir priemonės.

Taigi galima teigti, kad Europos Sąjungą yra ištikusi trejopa krizė. Pirmasis struktūrinis ES defektas yra, kaip jau aptarta, jai būdingų istorinių šaknų nukirtimas. Jis reiškia, kad kuriama naujoji Europa ES pavidalu iš principo negali turėti jokios apibrėžtos tapatybės, nes savo esme tai yra ne teigiantis, bet neigiantis projektas. Nenuostabu, kad ir Lisabonos sutartyje yra įtvirtinta ši savo šaknų nudžiovinimo nuostata, teigiant, kad ES šaltinis iš esmės yra Apšvieta ir abstrakčiai apibrėžta humanistinė žmonijos tradicija. Tuo pačiu keliu ėjo Rusija, o vėliau – Sovietų Sąjunga.

Antras struktūrinis ES defektas yra tai, kad tautų Europa keičiama multikultūrine Europa. Ši strategija, deja, taip pat buvo naudota Sovietų Sąjungoje. Tai buvo paprasčiausia dirbtinio tautų maišymo strategija. Įgyvendinus ją dabartinės ES teritorijoje, ES pradėtų panašėti į dabartines Jungtines Amerikos Valstijas. Ji būtų nebe įvairi, bet, priešingai, be galo vienoda ir beveidė, nes visur matytume tą patį monotonišką margumyną.

Galiausiai, trečioji struktūrinė problema yra ES ekonominės-socialinės santvarkos ydingumas. Lygiai kaip sovietinis projektas, žadėjęs visų piliečių lygybę ir klestėjimą, pasirodė fikcija, taip dabartinėje ES veriasi iki šiol neįsivaizduota turtinė ir socialinė praraja. XX a. devintajame dešimtmetyje įsibėgėjant ES integracijos projektui ir konkrečiai po Mastrichto sutarties socialdemokratinis nacionalinės gerovės valstybės modelis buvo pakeistas neoliberaliu imperinio darinio modeliu, kuris automatiškai generuoja milžinišką socialinę atskirtį ir turtinę nelygybę. Norint įsivaizduoti šios tendencijos mastus, reikia turėti omenyje, kad ir toje pačioje Jungtinėje Karalystėje per ketvirtojo dešimtmečio ekonominę krizę 1 proc. didžiausias pajamas gaunančių asmenų pajamos buvo maždaug 13 kartų didesnės už 1 proc. mažiausias pajamas gaunančių asmenų pajamas. Apie 1970 metus šis skirtumas sumažėjo iki maždaug šešių kartų. 2000 metais vėl sugrįžta į ketvirtojo dešimtmečio lygį. Apmąstant šių skaičių prasmę ir matant jų sąsajas su ES integracija, atrodo, kad Brexitas buvo neišvengiamas.

Šie dalykai yra pamatiniai, bet apie juos nekalbama. Ši tyla gali būti lemtinga, nes tik ją nutraukus galima tiksliai įvardinti, kas slepiasi už to, kas vadinama autoritarinio nacionalizmo ir populizmo banga. Iš tiesų čia nėra jokio sukilimo prieš Europą, ir tai, kas vyksta, nėra mėginimas pakirsti Europos vienybę. Šiuo atveju yra painiojamos dvi sąvokos – Europa ir Europos Sąjunga. Net pasakymas, kad tai yra mėginimas sugriauti ES, yra ideologinė propagandinė fikcija. Iš tikrųjų vyksta maištas ar sukilimas ne prieš Europos Sąjungą, bet prieš joje įsivyravusią santvarką, prieš konkretų ekonominį, socialinį ir politinį dabartinės ES modelį. Kol šis dalykas neįvardijamas, tol nėra jokių vilčių šią krizę įveikti.

Kalbant apie nacionalizmo bangą, sąmoningai nutylima, kad ir tuose pačiuose Nyderlanduose, kurių ekonominė padėtis yra neprasta, Geerto Wilderso partija yra populiari todėl, kad svarbiausiu rinkimų klausimu tapo Nyderlandų tapatumo išlikimo klausimas.

Gyvenę Sovietų Sąjungoje, puikiai atsimename, kokias grėsmes kėlė ir kaip buvo išgyvenamas kolonistų plūdimas į vadinamąsias nacionalines respublikas. Žmonės, kurie piktinasi nacionalizmu, visiškai nesupranta, kodėl šių šalių piliečiai sukilo. Jie nesupranta, kad tiesiogine prasme iš jų yra atimamas jų pasaulis. Šis pasaulis yra išpuoselėti, tvarkingi Vakarų Europos miestai, miesteliai ar kaimeliai, daugelyje kurių išėjus iš namų net nereikėdavo rakinti durų. Gyvenantys tokiame miestelyje ar kaimelyje staiga per vieną naktį pasijunta gyveną Tripolio ar Damasko priemiestyje. Net jeigu jie netampa mažuma, jų pasaulis yra sugriautas vien todėl, kad, kaip minėjau, jie nebegali nerakinti durų. Žmonės, kurie piktinasi tokiais dalykais, nenori to suprasti.

Manyčiau taip yra dėl priežasties, kurią vėlgi primena didžiųjų Rusijos revoliucijos vadų patirtis. Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Leninas, sielvartavęs dėl proletariato vargų, būdamas emigracijoje Vakaruose niekada negyveno proletariato rajonuose. Jis visada gyveno gana prabangiuose viduriniosios ar aukštesniosios klasės kvartaluose ir gyveno maloniai bei patogiai. Lygiai taip pat dabartinis Vakarų Europos šalių politinis elitas, kuris labai gražiai kalba apie toleranciją, svetingumą ir panašias dorybes, tikrovėje nesusiduria su realiais imigracijos padariniais. Jis gyvena uždarame turtingųjų kvartalų pasaulyje ir tik kaip sargybos saugomi svečiai apsilanko migrantų rajonuose, kurie neretai yra tapę valstybėmis valstybėje.

Todėl galima sakyti, kad kol tokie ir panašūs klausimai nebus keliami ir sąžiningai sprendžiami, tol šis sukilimas nenumaldomai plėsis. Klausimas kyla tik toks, ar Europa sugebės išspręsti jį taikiai, kaip jai yra ne sykį pavykę. Kita vertus, negalima pamiršti, kad savitas Europos istorijos bruožas yra nuožmių pilietinių karų paveldas. Belieka svarstyti, ar valdantysis elitas įveiks savo klasinio egoizmo nulemtą moralinį bukumą ir intelektualinį ribotumą ir ieškos konstruktyvių būdų išeiti iš krizės bei išgelbėti patį ES integracijos projektą. Anksčiau įvardinti fundamentalūs Europos Sąjungos defektai rodo, kad tai yra neapsakomai sunkus uždavinys. Bet jį reikia spręsti ir manyčiau kad mes neturėtume nuo tokio uždavinio bėgti.

Bus daugiau