Dalykiškas ir tikslus Nacionalinio susivienijimo bendražygio Ramūno Aušroto interviu apie neseniai Seimo priimtą Rinkimų kodeksą. Tikrai verta atidžiai perskaityti. Tačiau gaila, kad paskelbtas su gerokai klaidinančia antrašte.
Priėmus šį Kodeksą buvo sutvirtinti ne tik „landsbergių viešpatystės bėgiai“, kaip norima įteigti skaitytojams šitokia antrašte. Šitaip kuriamas iškreiptas Lietuvos politinio ir partinio gyvenimo vaizdas. Jeigu jis toliau bus skleidžiamas ir palaikomas, šalies piliečiai bus klaidinami peršant iliuziją, kad Lietuvoje iš tiesų egzistuoja nors kiek rimtesnė alternatyva „landsberginiams“, kuri apibendrintai vadinama opozicija.
Pasidavus tokios antraštės įtaigai ne tik lengva pamiršti, kad minėtą Kodeksą entuziastingai parėmė visos Seime esančios „opozicinės“ partijos. Dar blogiau, kad ir toliau bus plačiai ir naiviai tikima, jog Lietuvoje apskritai egzistuoja tikra opozicija, o ne vien ja besivadinančios vienos partijos frakcijos.
Juk tris dešimtmečius Lietuvą valdžiusios besikeičiančios vyriausybės iš esmės vykdė tą pačią globalistinę neoliberalią politiką. Valdant „dešiniesiems“ ir „kairiesiems“ skyrėsi tik šios politikos detalės. O paskutinieji Seimo priimti įstatymai galutinai ištrynė ribą tarp pozicijos ir opozicijos, kuri vieningai balsavo už valdančiosios koalicijos pateiktus įstatymų projektus. Tai reiškia, kad Lietuvoje susiformavo ar veikiau galutinai išryškėjo politinės realijos, kurias iki šiol slėpė pozicijos ir opozicijos parodomųjų ginčų spektaklis. Dabar jis baigėsi. Tačiau šios naujos realijos turi būti aiškiai įsisąmonintos ir apmąstytos.
Tad skaitant šį interviu būtina atsižvelgti ir nuolatos turėti omenyje, kad buvo sustiprinti ne tik TS-LKD, Liberalų sąjūdžio, Laisvės partijos, bet ir LSDP, Darbo partijos, partijos „Vardan Lietuvos“, „Tvarkos ir teisingumo“ viešpatystės bėgiai. Permainų viltys įsižiebs tik tada, kai pakankamai daug piliečių perpras vykstančio žaidimo esmę ir atsisakys būti jo įkaitais.
Visą interviu naujojo rinkimų kodekso tema skaitykite ČIA.
Post-tiesa – Post-truth reiškia tai, kad objektyvūs ir realūs faktai turi mažiau patikimumo ar įtakos nei asmenų jausmai ir įsitikinimai formuodami viešąją nuomonę ar nustatant socialinę padėtį. Kitaip tariant, post-tiesa yra sąmoningas tikrovės iškraipymas. Jis naudojamas nurodyti tuos faktus, kuriuose asmeniniai jausmai ar įsitikinimai turi didesnę įtaką nei patys faktai.
Prisirišant prie nuomonių, kuriama post-tiesa. O ar absoliučios tiesos paieškos neprisideda prie realybės iškraipymo ir post-tiesos įsivyravimo?
Svarbu surasti kaltus ir prikalti prie gėdos stulpo! Ir jau tikrai, realybė verta anekdoto, kai už viską atsako „landsberginiai”!!!!! Tokiu atveju, nekenčiamo boso atžvilgiu, japonai turi racionalią išeitį: poilsio kambaryje, rūkomajame, pastato guminę iškamšą – talžyk į sveikatą, kol bokso čempionu tapsi.
Cituoju:
…”Dėl savojo kognityvinio šališkumo, kuris kyla iš prigimties, galime tapti kitų žmonių, siekiančių mumis manipuliuoti ir pasinaudoti, aukomis, ypač – jei jiems pavyksta diskredituoti visus kitus informacijos šaltinius. Kognityvinis šališkumas neišvengiamas, bet kovoti su post tiesa, sklindančia iš naujienų fanatikų bendruomenės, taip pat neįmanoma. Dėl pavojaus, kad tam tikru lygiu jie susiję. Visi turime savų informacijos šaltinių, tačiau esame labai nekritiški, jei šie sako mums tai, ką norime girdėti.”…
Lee McIntyre „Post tiesa”, „Eugrimas“, Vilnius 2020 (Posttiesa_.pdf)