Sveikinu Jus su Vasario 16-ja! Diena, kai mes, lietuviai, valingai atsakėme į savo amžinąjį klausimą. Beveik neiškylantį didesnėms ir labiau nuo istorijos audrų ir negandų nukentėjusioms tautoms. Tas klausimas labai paprastas: norime būti ar ne? Ir kartu labai sunkus, ir šiandien skaldantis tautą į dvi dalis. Į norinčius išlikti ir būti, ir į skubančius išnykti ir nebebūti.
XIX a. viduryje lietuviai gyveno. Bet gyveno nebūdami. Statė namus, arė žemę, augino vaikus ir troško bei stengėsi, kad tiek ,,išeitų į žmones“ – baigtų mokslus ir gautų gerus ir padoriai atlyginamus darbus. Ypač panaikinus baudžiavą.
Tačiau tarp jų, tų troškusių ,,normaliai gyventi“, buvo tokių, kurie jautė: kažko trūksta. Tokių kaip Petras Vileišis – žmogus, gyvenęs pagal aukščiausius ,, normalaus gyvenimo“ standartus, priklausęs Vilniaus aukštuomenei ir net pavergėjų pagarbiai vadintas ,,lietuvių kunigaikščiu“. Bet įsitraukęs į tautinį atgimimą ir net tapęs jo ,,pinigine“ – ta prasme, kad be jo dosnios, o iš tikrųjų pasiaukojamos, paramos, judėjimas ir jo darbininkai tiesiog nebūtų išgyvenę.
Jis suprato, ko jam trūksta – LIETUVOS. Be abejo, žinojo, kad gyvena Šiaurės vakarų krašto gubernijoje, kuri kadaise buvo kažkokios Lietuvos dalis. Tas kraštas ir tada dar buvo pavadinamas Lietuva. Bet tai nebuvo JO Lietuva.
Pats užimdamas aukštą padėtį jis suprato, kad vis dėlto nuo gimimo priklauso savita kalba šnekančių žmonių bendrijai, vadinamai lietuviais. Bet kuriems toji Lietuva buvo svetima ir beveik nieko nereiškė. Nes toji Lietuva tiems lietuviams nepriklausė. Jie joje neturėjo jokio balso ir teisių, o teises galėjo įgyti tik atsižadėdami savasties. Sutikdami nebebūti lietuviais.
Galėdamas palikti tuos vargšus, jis jų neišsižadėjo. Pasirinko dalintis jų likimu. Ne tik iš atjautos ir gailesčio. Turbūt labiau todėl, kad suprato, kodėl jam reikia SAVOS Lietuvos. Todėl, kad tik tokia Lietuva galėjo įprasminti tą ,,normalų gyvenimą“ ir padėti jam ištrūkti iš biologinio gyvenimo ciklo – gimti – dirbti – užauginti vaikus – mirti – beprasmybės, o galiausiai – neleisti to gyvenimo paversti trąša, auginančia kitų tautų galybę ir šlovę.
Tuo metu lietuviai rinkosi. Daugybė pasirinko nebūti. Tokie kaip jis – tikrąjį gyvenimą, apvainikuotą Vasario 16-osios stebuklu.
Lygiai taip pat teko rinktis sovietmečiu: būti lietuviais ar tapti tarybiniais žmonėmis?
Šiandien stovime to paties rinkimosi akivaizdoje. Ir vėl esame pasidalinę. Yra lakmuso popierėlis, leidžiantis lengvai atpažinti vienus ir kitus ir nubrėžti aiškią takoskyros liniją. Tas lakmuso popierėlis – vienas žodis. Nacionalizmas.
Bijantis to žodžio ir susigūžtantis vos jį išgirdęs dar lietuviškai šnekantis žmogus iš karto pasako, kas jis ir kuriai Lietuvai priklauso. Jis yra dvasiškai mirusios ir dar nespėjusios suirti fiziškai Lietuvos žmogus. Lietuvio šešėlis.
Drąsiai tariantis tą žodį, o tardamas oriai pakeliantis galvą lietuviakalbis žmogus duoda aiškų ir atvirą ženklą, kad priklauso Gyvajai Lietuvai, kad jis trokšta ir valingai kovos už tai, kad liktų savimi. Gyvuoju lietuviu.
Todėl šią dieną prisiminkime ir tyliai širdyse pasakykime sau: mes esame ir iki galo būsime Gyvosios Lietuvos ir gyvųjų lietuvių partija.
Kai kokia ponia į eterį iškošia, jog nekenčia lietuvių, tai yra visai teisėta frazė (pagal visus Vakarų Tarpt. įstatymus, ŽT), normali, sveika meilė savo tautai, tai yra tautiškumas;
kai lietuvis pareiškia, jog jo tauta turi visas Žmogaus teises SAVO etninėje žemėje, taip pat ir ginklu Lietuvą puolančius, jos žmones žudančius, nuo savo žemės varančius, jis yra FA-ŠIS-TAS! Jo meilė yra ne meilė, o nusikaltimas, fažizmas.
Savo tautą mylėti ir ginti yra draudžiama visiems, išsk. tos ponios tautą. Ir visų kitų pareiga visą savo meilę skirti tik tai, ekrane pasirodžiusios ponios tautai, tik ją ginti. Nes visi kiti čia apskritai neteisėtai gyvena.
„XIX a. viduryje lietuviai gyveno. Bet gyveno nebūdami.” nesuprantu šios „filosofinės” nesąmonės, kaip ir „gyvųjų lietuvių partijos”. Yra ir negyvųjų lietuvių partijos?
Jonui
Perskaitėte viską iki paskutinio sakinio ?
Ir nesupratote?
UŽUOJAUTA !
Taip Jonai, šiandien Lietuvoje yra gana daug „negyvų” lietuvių. Formaliai jie gyvi, gyvi kaip žmonės, žmonių giminės atstovai, bet ne lietuviai. Šie negyvi lietuviai net pase neberašo lietuvis, o tik Lietuvos valstybės pilietis, kuriuo gali būti bet kas, tam tikrą laiką pragyvenęs šioje žemėje arba kitais pagrindais atsikraustęs į šią žemę. Šie negyvi lietuviai atsisako savo lietuviškų pavardžių, savo istorijos, savo kultūros, savo papročių, savo kalbos, savo kalbos raidžių ir dar daug ko savo-lietuviško, ir jau nori būti kuo kituo, nežinia kuo, tuo, kuo jie nėra gimę. Tai štai, visi šie padarai jau nėra lietuviai, jie jau negyvi lietuviai. Jie jau trąša kitų tautų augimui ir klestėjimui. Todėl profesorius yra absoliučiai teisus.
Taip taip, Jonai. Jei nesupranti, reiškia nesąmonė.