Vytautas Radžvilas. Hibridinis karas perauga į atvirą puolimą

Autorius yra VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Kovo 11-osios išvakarėse Nacionalinio susivienijimo Kreipimesi į Lietuvos Prezidentą išsakyti įspėjimai dėl virš Lietuvos Respublikos pakibusios didžiulės grėsmės kai kam galbūt dar galėjo atrodyti neturintys pagrindo nuogąstavimai, tik be reikalo drumsčiantys iškilmingą ir giedrą šventės nuotaiką. O iš tikrųjų grėsmė realizavosi žaibiškai. Koks sutapimas: įspėjimai išsipildė ir virto tikrove jau kitą dieną.

Seimui buvo pateikti net dviejų įstatymų projektai. Viename numatoma įteisinti daugiakalbystę, kitame – praplėsti neapykantos kurstymo ar diskriminacijos požymius. Iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingai naujo, tiesiog dar viena Lietuvos „pažangiųjų jėgų“ atgrasi ir kenksminga, bet iš anksto žinoma ir nenustebinusi iniciatyva.

Tačiau taip manyti – reiškia nesuvokti, kas iš tiesų įvyko valstybėje ir darosi su valstybe. Štai šitaip nepastebimai prasidėjo dar vienas jos kovos dėl išlikimo tarpsnis. Seniai vykstantis hibridinis karas prieš 1990 m. kovo 11-osios valstybę peraugo į atvirą jos puolimą. Jis persikėlė į aukščiausią šalies politinę instituciją – Seimą, kuris tampa tikru mūšio lauku.

Šie įstatymų projektai turi kur kas platesnę, toli juose įvardijamus tikslus pranokstančią politinę ir istorinę prasmę. Jie liudija, kad kylama į lemiamą mūšį, siekiant galutinai įgyvendinti 2012 m. užsibrėžtą tikslą. Tų metų gegužės 15 d. Seimui patvirtintus Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ buvo ne tik formaliai atsisakyta sąjūdinės Kovo 11-osios Aktu paskelbtos Lietuvos valstybės. Strategijos nubrėžtos ideologinės ir politinės šalies ilgalaikės raidos gairės yra grindžiamos „globalios Lietuvos“ vizija, kurioje galutiniu šalies ilgaamžės istorijos tikslu buvo paskelbtas lietuvių tautos ir jos sukurtos valstybės globalus išnykimas.

Įgyvendinant strategiją beveik dešimtmetį buvo planingai ir kryptingai ardomi Sąjūdžio pastangomis atkurtos valstybės pamatai. Tačiau iki šiol tai buvo daroma pasitelkiant įvairius nepaskelbto hibridinio karo būdus ir formas.

Pagaliau kaukės nusimestos. Hibridinis karas perauga į atvirą ir darosi visiškai aišku, ko siekia „globalios Lietuvos“ kūrėjai. Jie siekia XXI a. sąlygomis restauruoti LSSR – A. Sniečkaus ir J. Paleckio sukurtą ir M. Burokevičiaus ir J. Jermalavičiaus desperatiškai mėgintą išgelbėti Lietuvą, kuri, žengdama pažangos ir suklestėjimo keliu, taip pat kažkodėl turėjo išnykti jų statytoje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje.

Įstatymas dėl daugiakalbystės tiesiog nuobodžiai pažįstamas. Savaime kyla įspūdis, kad jo autoriai surado ir pažodžiui nurašė atkurtąją Lietuvos valstybę mėginusių sunaikinti ir ją šantažavusių M. Burokevičiaus KPSS/LKP, Jedinstvos ir Pietryčių Lietuvos autonomininkų keltus reikalavimus. Padvelkus „pertvarkos“ vėjams ir pakilus Sąjūdžiui buvo suprasta, kad palaimingi laikai, kai buvo galima demonstratyviai nesimokyti „čiabuvių“ (lietuvių) kalbos ir iš jos atvirai tyčiotis, artėjo į pabaigą. Net aršiausi „internacionalistai“ suprato ir susitaikė su tuo, kas buvo neišvengiama – suteikti lietuvių kalbai valstybinį statusą. Tačiau iš tiesų panieka kalbai neišnyko, mokytis ir vartoti ją viešajame gyvenime nesinorėjo.

Todėl buvo sugalvota saliamoniška išeitis ar veikiau pigi gudrybė – tegul lietuvių kalba bus valstybinė, bet tokį pat statusą tegul turi ir kitos kalbos. Ne tik bus galima nesimokyti lietuviškai, bet ir išsaugoti okupacijos laikais turėtą privilegiją „pašokdinti“ tik lietuviškai kalbantį pareigūną pareikalaujant bendrauti vietine „valstybine“ kalba. Ir visa tai norima grąžinti atbloškiant lietuvių kalbą į ikisąjūdinius okupacijos laikus.

Tačiau dar keisčiau ir daug klausimų kelia kita esminė aplinkybė. Plačią kitakalbių paramą nepriklausomybės priešų reikalavimams dėl kalbų statuso bent iš dalies buvo galima suprasti, nes, nemalonėję ir nesiteikę mokytis niekinamos ir nekenčiamos lietuvių kalbos, daugelis jos iš tiesų nemokėjo. Trisdešimt metų tarsi turėjo užtekti, kad bent formaliai valstybine tapusią kalbą nors minimaliai išmoktų ir ją be didesnių kliūčių vartotų visi valstybės piliečiai – kaip yra visose nors kiek save gerbiančiose pasaulio valstybėse. Tik ne Lietuvoje – čia ne tik vis verda aistros ir keliamos politinės audros savaime akivaizdžiu klausimu.

Siūlomas įstatymas daro Lietuvą vienintele šių eilučių autoriui žinoma ES šalimi, kurioje valstybinės kalbos įstatymas net po trisdešimties metų veikia braškėdamas, nes faktiškai yra sąmoningai sabotuojamas. Negana to, užsimota kurti papildomas paskatas ne tik negerbti ir atsainiai vertinti būtinybę mokėti valstybinę kalbą, bet ir įvykdyti KPSS platformininkų ir kitų buvusių sovietinių „internacionalistų“ programą de facto panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą.

Iš pirmo žvilgsnio tai yra keista ir nesuprantama. Tačiau visi šie iš pažiūros absurdiški siūlymai nušvinta kita šviesą ir įgyja aiškią politinę prasmę žvilgtelėjus į juos per „globalios Lietuvos“ vizijoje ir minėtoje pažangos strategijoje nubrėžto tikslo denacionalizuoti, tai yra ištautinti ir išvalstybinti Lietuvą, prizmę. Valstybinė kalba – vienas svarbiausių suverenios, tai yra savo valstybę turinčios, politinės tautos ir tikros valstybės požymių. Šalis, kurioje nėra visiems piliečiams privalomos vartoti viešajame gyvenime kalbos, iš tikrųjų yra ne valstybė, o politiškai nesuvereni teritorija, kurios įvairiose dalyse dominuoja tik „savanoriškai“ ten gyvenančių žmonių „sutinkamos“ vartoti kalbos.

LSSR, kur lietuvių kalba realiai buvo tik didžiausios gyventojų grupės vartojama šnekamoji kalba, buvo tobulas tokios fasadinės „valstybės“ pavyzdys, arba, kaip ją kartais apibūdina sovietmečio išdavikai ir kolaborantai, ji buvo „tam tikra Lietuvos valstybingumo forma“. Taigi brukamas daugiakalbystės įstatymas neatsitiktinai grąžina į LSSR laikus. Kitaip būti negali, nes pastangos jį priimti yra ne kas kita, o dar vienas mėginimas žingsnis po žingsnio demontuoti Kovo 11-osios Lietuvos valstybę.

Tačiau šis įstatymas nublanksta prieš siūlomą antrąjį įstatymą, kurio paskirtį itin aiškiai ir tiksliai apibūdino ponas Tomas Vytautas Raskevičius – vienas svarbiausių teikiamo Seimui projekto iniciatorių. Įstatymo esmę geriausiai atskleidžia ši jo interviu pastraipa: ,,Su neapykantos kalbos atvejais susiduriantys asmenys gali tik ribotai tikėtis, jog už tokius komentarus jų autoriai bus traukiami atsakomybėn, tačiau tai ketinama keisti. Turime idėją, kad galbūt reikėtų įvesti ne tik baudžiamąją atsakomybę, kuri šiuo metu numatyta už neapykantos kurstymą, bet ir pagalvoti apie tam tikrą administracinės atsakomybės taikymą už neetiškus, nepagarbius, diskriminaciją kurstančius kalbos atvejus ir tokiu būdu sukurti visuomenėje labai aiškų supratimą, kad tokia kalba – nesvarbu, ar ji kurstanti smurtą, ar nepagarbi įvairių socialinių grupių atžvilgiu – tiesiog nebūtų toleruojama“, – laidai „Ryto garsai“ sakė T. Raskevičius“ (paryškinta mano – V. R.).

Plačiau neaptarinėjant moralės ir teisės santykio pakanka pasakyti, kad teisinis reguliavimas savo esme yra formalizuotas ir numato tiksliai apibrėžiamas prievartines sankcijas už tam tikrus teisės normas pažeidžiančius poelgius ir veiksmus. Moralinis elgesio reguliavimas remiasi nerašytomis, tyliu sutarimu pripažįstamomis normomis, kurios nėra formalizuotos ir tiksliai apibrėžtos, o suvokiamos tuo, kas neretai vadinama tiesiog moraliniu jausmu. Už šių normų pažeidimus taip pat nėra jokių formalių sankcijų, jas pakeičia viešosios nuomonės nepritarimas, kuris gali būti išreikštas tyliu ar išsakomu pasmerkimu, nusižengėlio ignoravimu ar socialiniu izoliavimu.

Tai štai – šiuo įstatymu įvedama teisinė (kol kas tik administracinė, bet baudžiamoji – tik laiko klausimas, mat ši kol kas taikoma tik už realų smurto kurstymą) atsakomybė už neetiškus poelgius ir net nepagarbą totalitarinei neokomunistinei ideologijai ir jos diktatūrą siekiančio įvesti politinio judėjimo aktyvistams.

Trumpai užtenka pasakyti tiek: Vakarų pasaulyje išplitęs reiškinys, paprastai vadinamas neapibrėžtu terminu „leftizmas“, yra ne kas kita, o ten visada gyvavusio, tai sustiprėdavusio, tai apsilpdavusio, o dabar įgavusio dar vieną kvėpavimą ir kaip nesustabdoma banga kylančio totalitarinio komunistinio judėjimo nauja, XXI a. realijoms pritaikyta atmaina. Šiems aktyvistams puikiai tinka SSRS užsienio reikalų ministro V. Molotovo žodžiai, pasakyti Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui: „Nebūtume mes bolševikai, jei neieškotume kitų būdų“. Šio judėjimo veikėjų išrasta „neapykantos kalba“ ir jai užkardyti skirti įstatymai kaip tik ir yra vienas iš kitų būdų tildyti ir persekioti ideologinius priešininkus ir kritikus.

Atpažinti užmačias sugriauti civilizuotą teisę ir paminti demokratinės teisinės valstybės principus vis dėlto yra lengviau, negu kartais manoma. Tam padeda vienas požymis – į įstatymus pradedamos brukti neapibrėžtos, neaprėpiamai plačios ir daugiareikšmės, taigi subjektyviai ir savavališkai galimos aiškinti sąvokos. Jos – tobulas ginklas diktatūrų ir represijų trokštančių veikėjų rankose ir idealus politinio susidorojimo su kitaminčiais ir priešininkais įrankis. „Neapykanta“ ir „smurtas“ šiuo atžvilgiu yra neprilygstamos ir nepakeičiamos sąvokos. Smurtas – tokia sąvoka pagrįstas neseniai priimtas įstatymas įgalina laikyti vienoda auka tiek sadistišką nužmogėjusio padaro elgesį patyrusį vaiką, tiek ir išlepintą, todėl ypač jautrų menkiausioms „smurto“ apraiškoms mokinuką, išgirdusį griežčiau ištartą tėvų raginimą pasiruošti pamokoms užuot žaidus kompiuterinius žaidimus. Šiuo atžvilgiu „nepagarba“ ir „neapykanta“ – tikri totalitarinės mąstysenos ir vaizduotės šedevrai.

Šios sąvokos naujojo komunistinio judėjimo veikėjams tokios patrauklios dėl vienintelės priežasties – atriša rankas savivaliauti. Be abejo, kada jie bus traktuojami „nepagarbiai“ arba bus „nekenčiami“ – spręs patys arba tą darys Lygių galimybių kontrolieriai ir kitos neokomunizmo aktyvistais pildomos kontoros. Tikslas – nutildyti: viena kita administracinė byla, milžiniška bauda už „neapykantą“ ar „nepagarbą“, ir visi supras naujas žaidimo taisykles. Įbauginti visuomenei šito pakaks. Stebėtinai atvirai pasakyta: „sukurti visuomenėje labai aiškų supratimą“. Tai reiškia – sistemingai bauginti baudomis tol, kol niekas nedrįs net prasižioti.

Be abejo, vien tokių moralinę ir psichologinę prasmę turinčių sąvokų kaip „nepagarba“ ar „neapykanta“ įtraukimas į teisės kalbą ir aktus – be galo išradingas triukas, kurio iš esmės nebuvo iki galo ištobulinusi ir netaikė net sovietų represinė mašina. Susidorojimas už prieštaravimą neokomunistinei „leftizmo“ ideologijai ir ja grindžiamai politikai įforminamas kaip teisinis (kol kas administracinis, bet baudžiamasis – tik palankios progos ir laiko klausimas) persekiojimas ir teisminiai nuosprendžiai už iš tiesų ar tariamai neetiškus poelgius.

Iš tiesų tai pažanga – sovietmetis pranoktas. To meto komunistinis režimas esant galimybei mielai prie politinių kaltinimų kitaminčiams ir disidentams „prisiūdavo“ ir amoralumo aurą, propaganda kaltindavo juos priešiškumu ir neapykanta sovietinei santvarkai ir išmintingai komunistų partijos politikai. Tiesa, kad viešojoje erdvėje buvo diegiamas požiūris, kad kritikuoti sovietinę santvarką ir partiją gali tik nepataisomi jų priešai ir nekentėjai arba psichiniai ligoniai. Iš principo disidentų laukė dvi vietos: kalėjimas (ar konclageris) arba psichiatrinė ligoninė.

Ir vis dėlto net toks represyvus režimas nesiryžo grįsti kaltinamųjų nuosprendžių tik moralinėmis ir psichologinėmis teisiamųjų charakteristikomis. Bent jau formaliai, siekiant išsaugoti teisės ir teisingumo regimybę, buvo baudžiama ne už nepatikrinamas subjektyvias intencijas, bet už veiksmus, kurie buvo kvalifikuojami kaip kenkėjiški: antisovietinė agitacija ir propaganda, sovietinės santvarkos juodinimas ir šmeižimas nuosprendžiuose buvo traktuojami kaip teismo įrodytos politiškai nusikalstamos veikos. Taigi bent iš principo buvo išlaikoma takoskyra tarp politinių ir kitokio pobūdžio nusižengimų. Sovietmečiu banalus buitinis konfliktas su „iš plačiosios tėvynės“ atvykusiu kurios nors „broliškos tautos“ atstovu galėjo baigtis ir ypač dideliais nemalonumais. Jeigu nepalankiai susiklosčius aplinkybėms patekdavo į baudžiamojo kodekso veikimo lauką, galėjo būti nesunkiai perkvalifikuotas ir virsti politiškai grėsmingu kaltinimu dėl tarpnacionalinės neapykantos ir nesantaikos kurstymo. Bet nevisiškai ištrinta takoskyra vis dėlto duodavo galimybę gintis nuo tokio kaltinimo. Tad šiuo požiūriu sovietiniai komunistai vis dėlto nesiryžo eiti iki galo ir tam tikra prasme išliko sąžiningesni.

Tuo tarpu vadinamieji neapykantos nusikaltimai yra itin pavojingas išradimas, nes jie trina visas ribas ir leidžia politinius kaltinimus ir persekiojimus dangstyti moralinių priekaištų ir smerkimo retorika. Jie yra konstruojami pasitelkus suktą ir klastingą generalizavimo ir kategorizavimo strategiją, leidžiančią asmeninę kaltę ir individualią atsakomybę paversti grupine kalte ir kolektyvine atsakomybe.

Skiriamasis sovietinės teisės bruožas buvo jos tendencija remtis ištisų, pagal tam tikrus požymius identifikuojamų, grupių kolektyvinės kaltės prezumpcija. Tačiau ši prezumpcija iš esmės buvo politinė, nes jos taikiniais paprastai tapdavo tik įvairios „išnaudotojų“ klasei priskiriamos visuomenės grupės. Didysis naujųjų totalitarų laimėjimas tas, kad jie rado būdą neįtikėtinai išplėsti kolektyvinio kaltumo prezumpcijos taikymo lauką. Jie tai padarė formaliai nupolitindami tą prezumpciją – kaltė buvo perkelta į moralės, psichologijos, o svarbiausia – biologijos plotmę. Šis triukas veikia beveik neatremiamai.

Pasibaisėjusio šiurpiais pamišėliškos ir savižudiškos masinės imigracijos politikos padariniais ir dėl jų valdžiai priekaištaujančio Vakarų šalies piliečio jau nereikia kaltinti, kad jis šmeižia išmintingą ir toliaregišką savo vyriausybės vykdomą politiką. Kam nors vien sausai konstatavus faktą, kad daugumą nusikaltimų jo mieste ar šalyje padaro kurios nors emigrantų etninės grupės nariai, kur kas paprasčiau sutramdyti išsišokėlį primenant, kad jis yra vienas iš gausios latentinių baltųjų rasistų, nacionalistų ir ksenofobų bendrijos narių, tik ir laukiančių progos išlieti savo neapykantą su tais nusikaltimais niekaip nesusijusiems kitos rasės, spalvos ar tikėjimo žmonėms.

Pasitelkus šią kolektyvinės kaltės prezumpcijos ir primetimo technologiją, Lietuvoje potencialių smurtautojų ir nusikaltėlių grupe buvo paverstos visos auginančios vaikus šeimos. Šitaip jau visa galia pradeda veikti H. Arendt žvalgiai užčiuoptas pagrindinis totalitarinio valdymo ir manipuliavimo tikrove principas: viskas tampa viskuo. Pavergtieji, išnaudojamieji, engiamieji, kenčiantieji smurtą ir nekenčiami kiekvieną akimirką gali tapti pavergėjais, išnaudotojais, engėjais, smurtautojais ir nekentėjais. Bet kuri mintis, žodis ar veiksmas gali tapti neapykantos ar smurto apraiška. Visi tampa įtariamais ir įtariančiais, sekamais ir sekančiais kitus, kaltinamaisiais ir kaltintojais.

O svarbiausia ir pražūtingiausia – ištrinama riba tarp asmeninės ir kolektyvinės kaltės. Todėl nebelaikomi svarbiais seniai žinomi tikrą smurtą ar neapykantą liudijantys požymiai, pagal kuriuos galima atpažinti realios teisinės ar net baudžiamosios atsakomybės vertus konkrečių asmenų poelgius ir veiksmus. Šitoks sąvokų išplovimas ir ribų trynimas yra būtinas modernizuoto totalitarinio valdymo elementas, nes leidžia mėginamos primesti „leftistinės“ ideologijos kritiką melagingai vaizduoti kaip tariamos neapykantos tam tikroms žmonių grupėms išraišką. Tikroji siūlomo įstatymo ir juo įvedamų naujovių paskirtis – sukurti sąlygas į politinio persekiojimo akiratį ir į teisinio susidorojimo girnas įtraukti ir įbauginti kuo daugiau „neteisingai mąstančių“ ir Lietuvos Respublikos naikinimui vis dar besipriešinančių šalies piliečių.

Dėsninga ir neišvengiama, kad visiškai išplovus „neapykantos“ sąvoką ir Lietuva pradėjo septinmyliais žingsniais artėti prie sparčiai „orveliškėjančio“ Vakarų pasaulio standartų ir praktikų. Joks atsitiktinumas, jog kaip tik dabar steigiama ir jau veikia milžiniškas mokesčių mokėtojų lėšas rysianti kibernetinė minčių policija.

Lietuvoje susidarė iš tiesų paradoksali, prieš trisdešimt metų net šiurpiausiame sapne negalėjusi pasivaidenti padėtis. M. Burokevičiaus KPSS „platformininkų“ partija buvo pelnytai uždrausta. Atkakliai kovojama su praeityje įstrigusiais ir pogrindžiuose tūnančiais komunistuojančiais marginalais. Tačiau pati partija atgimė, o jos išpažintos idėjos kaip niekada klesti. Savaime kyla asociacijos su garsiojo Hario Poterio priešininku valdovu Voldemortu, kuris, virtęs šešėliu, vis stengiasi susigrąžinti kūną. Jam vis nesisekė. O štai M. Burokevičiui pavyko: jo idėjos iš aukščiausių tribūnų ir žiniasklaidoje skelbia visa Laisvės vardu pasivadinusi partija.

Šių eilučių autorius neturi jokių iliuzijų dėl ateities, jeigu ši partija vis dėlto galutinai laimės. Šis tekstas neabejotinai bus laikomas neapykantos kalbos protrūkiu. Vienintelis nežinomasis – kokio dydžio bauda bus skirta. Nors diktatūrų šaukliai linkę skubėti. Kas žino – gal jau bus spėta numatyti ir baudžiamoji atsakomybė.