Nepriklausomybės sąsiuviniai 2018 m. Nr. 1
Pirmąją publikacijos dalį skaitykite ČIA.
Kas atsitiko, kad Sąjūdžio branduolys subyrėjo į tokią galybę partijų? Konservatoriai, liberalai, centristai?
Sąjūdis neišvengiamai turėjo sueižėti ir galiausiai subyrėti. Šito galėjo neįvykti tik tuo atveju, jeigu, visiškai atkūrus Nepriklausomybę, būtų buvęs surengtas baigiamasis, t. y. paleidžiamasis, Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame būtų buvę paskelbta, jog didysis tikslas pasiektas ir atėjo metas išsiskirstyti. Estijos ir Latvijos liaudies frontai taip ir padarė – suvažiavimuose jie buvo paleisti. Lietuvoje, kitaip negu pas kaimynus, V. Landsbergio šalininkai siekė išsaugoti Sąjūdį kaip savo tikslų įgyvendinimo įrankį.
Todėl vyko pirmiau minėtas Sąjūdžio gretų „valymas“, kuris buvo iš esmės ne kas kita, o skausmingas, ilgas ir visais atžvilgiais slogus procesas. Parodžius gerą valią ir elgiantis sąžiningai, jo buvo galima išvengti. Neskilti ir nesubyrėti Sąjūdis negalėjo todėl, kad iš pat pradžių jis buvo skirtingas pažiūras, interesus ir tikslus turinčių žmonių susivienijimas. Juos siejo tik vienas tikslas – atkurti valstybę.
Tačiau motyvai buvo labai įvairūs. Nepriklausomybės troško visada laisvos tautos ir savos valstybės idealui buvę ištikimi Antano Terlecko, Nijolės Sadūnaitės, Petro Plumpos, Alfonso Svarinsko, B. Genzelio, R. Ozolo tipo sąjūdininkai. Bet jos taip pat norėjo – žinoma, stengdamiesi nerizikuoti ir gauti ją kuo mažesne savo gerovės kaina, – ir A. M. Brazausko vadovaujami komunistų partijos nomenklatūrininkai. Bet jiems rūpėjo ne lietuvių tauta ir valstybė. Jų tikslas buvo atsikratyti Maskvos prievaizdų ir patiems šeimininkauti atkurtoje valstybėje kaip nuosavame dvare.
Nepaprastai svarbus Sąjūdžio bruožas buvo tas, kad jis vis dėlto nebuvo joks spontaniškas pavergtos ir trokštančios laisvės tautos sukilimas prieš svetimą valdžią. Judėjimas kilo ne iš „apačių“, o buvo jeigu ne nuleistas, tai bent jau buvo leista jam rastis iš „viršaus“ paties M. Gorbačiovo valia.
Drąsių pirmeivių pastangomis palaužus lietuviškosios nomenklatūros pastangas stabdyti Sąjūdžio plėtrą, jo dalyviai vėliau nepatyrė rimtesnių represijų. Todėl labai greitai judėjimą užplūdo įvairaus plauko konformistai, t. y. karjeristai ir prisiplakėliai. Absoliučiai jų daugumai tautos ir valstybės reikalai niekada nerūpėjo ir apie tai jie niekada nemąstė. Jeigu ne TSRS prasidėjusi „pertvarka“, jie taip ir būtų nugyvenę savo gyvenimus kaip sąžiningi ir uolūs komunizmo statytojai.
Tiesa, kad daugelis sąjūdininkų dar turėjo lietuvišką etnokultūrinę savimonę, bet ne politinę tautinę ir valstybinę sąmonę. Tokie sąjūdininkai buvo akivaizdi mažuma. Tai natūralu ir suprantama: po ilgų okupacijos dešimtmečių išlikę tautinės savivokos jausmas ir blankūs prisiminimai apie turėtą savo valstybę savaime negalėjo virsti aiškiomis ir tvirtomis protautinėmis ir provalstybinėmis nuostatomis. Pastarosios susiformuoja per dešimtmečius ar net šimtmečius nuosekliai ir kryptingai ugdant politiškai sąmoningus ir patriotiškus šalies piliečius.
Absoliuti dauguma net ir aktyvių sąjūdininkų neturėjo galimybių susipažinti su jokiomis politinėmis doktrinomis ir ideologijomis, išskyrus komunistinę, taigi apie jas nieko neišmanė arba turėjo labai miglotą supratimą.
Apibūdinant šią padėtį, trumpai ir kiek tiesmukiškai būtų teisinga pasakyti, kad jie politiškai buvo menkai raštingi. Net valstybės atkūrimą paskelbę Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Kai daugumą rinkimuose laimėjusi Sąjūdžio frakcija pradėjo skilti ir byrėti į mažesnes frakcijas, net jų pavadinimai – Centro, Nuosaikiųjų, Tautos pažangos – iškalbingai bylojo apie politinį mažaraštiškumą: vertinant politologiniu požiūriu, jie buvo visiškai neturiningi ir beprasmiai. Tai paaiškina, kodėl Sąjūdis byrėjo taip lengvai ir sparčiai: jo narių nesiejo jokios bendros politinės pažiūros ar nors kiek aiškesnė Lietuvos ateities vizija. Vienintelis juos telkęs idėjinis saitas buvo Nepriklausomybės reikalavimas nesigilinant, kokia bus toji atkurta valstybė. Iš esmės apsiribota gana abstrakčiomis ir deklaratyviomis nuostatomis, jog tai bus laisva demokratinė ir teisinė respublika.
Teisiškai atkūrus valstybę, neišvengiamai prireikė tą viziją tikslinti ir konkretinti, bet kaip tik tada ėmė ryškėti anksčiau prislopinti pažiūrų ir interesų skirtumai. Jie netruko virsti aršiais ginčais ir nesutarimais, kurie tik skatino ir spartino Sąjūdžio irimą. Be abejo, paskutinė vinis į Sąjūdžio karstą buvo dar net nepaskelbus Nepriklausomybės prasidėjusios aršios įvairių grupuočių kovos dėl valdžios, kurios galiausiai baigėsi triuškinamu Sąjūdžio pralaimėjimu ir tikra politine mirtimi virtusiais išankstiniais rinkimais.
Apskritai netruko paaiškėti, kad daugelis valstybę atkūrusios Aukščiausiosios Tarybos narių savo politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais buvo, o ir dabar tebėra, tarybiniai žmonės. Prabėgę trys dešimtmečiai nepaneigiamai rodo, kad jie skelbė Nepriklausomybę patys jau neturėdami tautinės ir valstybinės sąmonės. Tik nedaugelis jų – B. Genzelis, R. Ozolas, A. Sakalas, Narcizas Rasimas, Zita Šličytė, Egidijus Bičkauskas ir kai kurie kiti – drįso atvirai ir principingai pasisakyti aktualiausiais Lietuvos gyvenimo ir ateities klausimais.
Kiti tylėjo. Pasinaudodami signatarų autoritetu, jie galėjo prabilti apie šalies ekonomines ir socialines piktžaizdes, tautos išsivaikščiojimą, neatsakingai ir nusikalstamai prarandamą taip sunkiai atkurtos valstybės suverenitetą ir būti bent iš dalies išgirsti. Tačiau dauguma tyli. Vieni – dėl nesupratingumo ir abejingumo, kiti galbūt bijo supykdyti valdžią ir prarasti signatarų pensijas.
Toji tyla yra iškalbinga. Ji rodo, kaip okupacijos laikotarpiu buvo suniokota ir sumenkusi net lietuviškosios visuomenės elito tautinė ir valstybinė sąmonė. Sąjūdžio atkurtos valstybės idėjiniai pamatai buvo ir tebėra labai trapūs, ir tai galiausiai virto tragedija. Visavertės Lietuvos valstybės sukurti taip ir nepavyko, atsidurta prie istorinės ir politinės nebūties slenksčio.
Ar labai skyrėsi jūsų ir R. Ozolo partinės politikos vizijos, kad reikėjo atskirų partijų?
R. Ozolas – vienas svarbiausių ir brangiausių gyvenime sutiktų žmonių. Laikau ir visada laikysiu jį didžiausiu savo mokytoju. Mūsų pažiūros buvo gana artimos, išskyrus vieną aspektą – jis gerbė krikščionybę, bet vadovavosi kitokia pasaulėjauta ir pasaulėžiūra.
Sąjūdyje dažniausiai buvome bendraminčiai ir glaudžiai bendradarbiavome. Tačiau po rinkimų mūsų keliai pradėjo skirtis. Taip nutiko ne todėl, kad dėl ko nors būtume nesutarę ar susipykę, tą lėmė didžioji viso Sąjūdžio bėda: išrinkti į AT jo atstovai paniro į savo darbus ir vis labiau tolo nuo judėjimo.
Takoskyra nuolatos didėjo ir radosi kažkas panašaus į savaiminį susvetimėjimą. Dėl to silpo ir menko pats Sąjūdis, o kartu tirpo į valdžią nuėjusių sąjūdininkų svoris ir įtaka. Politiniai keliai išsiskyrė savaime jau vien todėl, kad paprasčiausiai retai susitikdavome. Todėl mes būrėmės į liberalų partiją, o skilinėjant Sąjūdžio frakcijai Aukščiausiojoje Taryboje susikūrė Centro frakcija, vėliau, prieš rinkimus, virtusi Centro judėjimu. Ozolas buvo jo idėjinis ir politinis vadovas.
Šis iškilus žmogus buvo pagrindinis Sąjūdžio ideologas ir neabejotinai įžvalgiausias ir toliaregiškiausias jo vadovybės narys. Tačiau ir jis neišvengė klaidų, faktiškai sužlugdžiusių jo politinę karjerą. Ko gero, lemiamas ir dramatiškas šios karjeros posūkis buvo klastingas jo pašalinimas iš valdžios. Turėjęs visas galimybes tapti Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, Ozolas atsisakė pretenduoti į šį postą užleisdamas jį V. Landsbergiui, kuris pažadėjo paskirti jį vienu iš savo pavaduotojų.
Tačiau buvo klastingai – joks kitas žodis čia netinka – apgautas. V. Landsbergis jame įžvelgė konkurentą ir šitokiu būdu atsikratė. Nors netrukus jis tapo ministrės pirmininkės K. Prunskienės pavaduotoju, jo politinė įtaka sumenko, rankos veikti buvo surištos. Ir tai nutiko sunkiausiu ir pavojingiausiu atkurtai Lietuvai momentu.
Ozolas skausmingai išgyveno patirtą klastą ar veikiau išdavystę ir savo bejėgiškumą. Dėl to labai krimtosi. Tuo metu Lietuvos visuomenėje ir viešajame gyvenime išryškėjo dvi politinės srovės – kairė ir dešinė, arba tiesiog A. M. Brazausko ir V. Landsbergio šalininkų stovyklos. Jų priešprieša buvo labai arši ir potencialiai pavojinga atkurtai valstybei. Šiomis aplinkybėmis R. Ozolą užvaldė mintis sutelkti trečią – centro – politinę srovę, kuriai būtų galėjusios priklausyti visos kitos su tomis stovyklomis nesitapatinusios politinės jėgos.
Šis sumanymas buvo neįgyvendinamas. Jis negalėjo pavykti dėl akivaizdžios priežasties: centrą teoriškai galėję sudaryti politiniai sambūriai buvo pernelyg skirtingi tiek savo pažiūromis, tiek interesais ir tikslais. Panašiai kaip ir Sąjūdžio, jų nesiejo jokios bendros idėjos ir programinės nuostatos, o antipatija kairei ir dešinei buvo negatyvus ir todėl efemeriškas vienijimosi pagrindas. Susitarti trukdė ir naujųjų politinių jėgų rinkiminės ambicijos – nuožmi kova dėl geresnių vietų hipotetiniuose bendruose rinkimų sąrašuose buvo neišvengiama.
Todėl R. Ozolui siūliau aiškiau apibrėžti jo vadovaujamo Centro judėjimo politinę ir ideologinę tapatybę. Tai būtų susiaurinę idėjinę vienijimosi platformą, bet užtat ji būtų buvusi „neišplauta“ ir todėl kur kas tvirtesnė. Jeigu, užuot kūręs dirbtinę ir politiškai miglotą centrizmo ideologiją, Ozolas būtų įvardijęs savo vadovaujamą judėjimą kaip tautinę partiją, – tą pavėluotai padarė po daugelio metų, – Centro judėjimas ir Liberalų sąjunga būtų galėję susivienyti. Būtų atsiradusi liberaliai konservatyvi tautinės pakraipos partija.
Deja, centrizmo vizija buvo užvaldžiusi Ozolą pernelyg stipriai ir ilgai. Kai jis suvokė ir pripažino, kad ji teoriškai efemeriška ir praktiškai neįgyvendinama, buvo per vėlu. Vis dėlto prieš rinkimus mėginome susivienyti. Vyko sunkios ir ilgos derybos. Norėdami žūtbūt susitarti, žengėme desperatišką žingsnį ir pateikėme centristams itin dosnų pasiūlymą: atidavėme jiems pirmąsias penkias vietas bendrame rinkimų sąraše.
Pasiūlymas buvo iš tiesų dosnus, nes abi partijos buvo lygiavertės. Buvome panašūs narių skaičiumi. Tiesa, centristai turėjo keletą AT narių, bet tarp mūsų buvo kur kas daugiau akademinio pasaulio žmonių. Kurį laiką derybos vyko sklandžiai ir atrodė, kad susitarsime. Tačiau paskutinę akimirką jos žlugo. Dėl neaiškių priežasčių į baigiamąjį pasitarimą neatvyko Ozolas, kurio žodis turėjo būti lemiamas. Centristams atstovavę Mečys Laurinkus ir Vidmantas Staniulis derybas gana tiesmukiškai nutraukė nepaaiškinę, kodėl šitaip elgiasi. Visos viltys žlugo.
Šios centristų klaidos – ir šiandien nesu tikras, ar tai buvo tik klaida, o ne politinė diversija, – kaina buvo milžiniška. Abiem partijoms. Sunku pasakyti, ar būtų pavykę peržengti rinkiminį barjerą ir patekti į Seimą, bet, kiek prisimenu abiejų partijų gautų balsų skaičių, šitoks stebuklas galėjo įvykti. O jeigu ir nebūtų pavykę, vis vien būtų atsiradusi gana solidi vidurio politinė jėga – liberali tautinė partija.
Centristų sprendimas nesijungti jiems neįtikėtinai palankiomis sąlygomis man ir šiandien tebėra neįmenama mįslė. Galbūt jie, o pirmiausia pats Ozolas, nenujautė gresiančio sąjūdinių jėgų triuškinimo rinkimuose, gal pernelyg kliovėsi ar net puikavosi savo gretose buvusiais keliais AT nariais ir iš aukšto žvelgė į mūsų partiją laikydami liberalus nelygiaverčiais partneriais. Apie tai galiu tik spėlioti.
Mėginau išklausti Ozolo, kodėl šitaip nutiko, bet šia tema jis kalbėti vengė. Tikrai žinau tik tiek, kad jis pats gerai suvokė, jog padarė milžinišką ir neatitaisomą klaidą, kurios padariniai Lietuvos partinei sistemai juntami iki šiol. Netiesiogiai, bet gana aiškiomis užuominomis pokalbiuose keletą kartų šią klaidą net pripažino. Bet niekada taip ir nepaaiškino, kodėl tą lemtingą dieną nepasirodė derybose ir netarė savo svaraus žodžio, galbūt galėjusio pakreipti Lietuvos politinio gyvenimo ir partinės sistemos raidą palankesne linkme.
Ar tarp to meto liberalų apskritai buvo daug Sąjūdžio žmonių?
Liberalų sąjungoje buvo iš tiesų daug sąmoningų ir veiklių sąjūdininkų. Pakanka paminėti Angonitą Rupšytę, Aleksandrą Dobryniną, Arvydą Šliogerį, Marių Povilą Šaulauską, Rimgaudą Bubelį, Rimvydą Rimdžių, Vidą Dauderienę, Ramunę Vosylienę, Tomą Čyvą, Imantą Melianą – visų neįmanoma išvardyti. Tačiau kūrimosi ir ankstyvuoju partijos veiklos laikotarpiu ypač svarbu tai, kad su mumis glaudžiai bendradarbiavo daug formaliai nepartinių, bet artimų pažiūrų inteligentų, ypač mokslininkų. Tarp jų galima paminėti ekonomistą Arvydą Kostą Leščinską, sociologą Kęstutį Černiauską, iškilius teisininkus Stasį Stačioką ir Zenoną Namavičių, nemažai kitų humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų. Savotiška šio bendradarbiavimo viršūnė ir ryškiausias pavyzdys turbūt būtų Liberalų sąjungos parengtas Konstitucijos projektas, kurį rengiant šių ir kai kurių kitų teisininkų indėlis buvo didžiulis ir neįkainojamas.
Šitaip pamažu susiformavo liberalų kaip intelektualiausios šalies partijos įvaizdis, kurį iki šiol mėginama palaikyti dirbtinai jį pučiant. O iš tikrųjų išvardytiems ir kitiems asmenims vėliau nutraukus ryšius su partija, pastaroji prarado turėtą intelektinį potencialą ir patyrė tokį nuosmukį, kad net nepajėgia sukurti nors kiek solidesnės – neideologizuotos ir neprimityvios – politinės programos. Dabartinis jos įvaizdis yra melagingas ir neturi nieko bendro su tikrove.
Unikalus atrodo filosofų vaidmuo: kaip reta daug žinomų filosofų matyti to meto partijos struktūrose. Kaip toks intelektinis užtaisas galėjo susiformuoti ir kodėl jis subyrėjo?
Sąjūdžio trisdešimt penkių asmenų Iniciatyvinėje grupėje buvo net septyni filosofai, taigi penktoji grupės dalis. Tuo stebėtis nereikia. Joks politinis sąjūdis negali išsiversti be filosofų paprasčiausiai dėl to, kad visuomenės siekius ir tikslus būtina išsakyti aiškia ir tikslia politinių idėjų kalba. Šitaip būna visur ir visada. O politines idėjas kuria ir plėtoja atskira filosofijos sritis – politinė filosofija.
Sovietmečiu filosofai, kaip ir kiti humanitarinių bei socialinių mokslų atstovai, buvo ryškiai susiskirstę į stovyklas pagal santykį su tauta ir valstybe. Vieni uoliai tarnavo okupantui ir nėrėsi iš kailio moraliai, intelektualiai ir ideologiškai naikindami tautą ir valstybę kaip praeities atgyvenas. Kiti turėjo tam tikrų sentimentų tautos kalbai, kultūrai ir istorijai, bet tikėjo, kad priklausyti TSRS yra gėris ir vienintelis „teisingas“ pasirinkimas. Jie nuoširdžiai manė, kad Lietuva gali klestėti tik būdama „broliškų tarybinių tautų šeimoje“ ir kūrė socialistinę, marksistinės ideologijos pagrindu formuojamą sovietinę lietuviškąją kultūrą. Dar kiti nekvaršino sau galvos tokiais klausimais ir buvo pasyvūs režimo rėmėjai ta prasme, kad už algą klusniai darė tai, ką liepdavo valdžia.
Galiausiai buvo ir palyginti negausi grupelė filosofų, kuriems rūpėjo tautos ateitis ir kurie svajojo atkurti valstybę. Tam reikėjo nuveikti didelį parengiamąjį darbą – atkurti okupantų nutrauktą ir praktiškai sunaikintą lietuviškosios kultūros ir filosofinio mąstymo tradiciją. Jiems teko pradėti beveik nuo nulio. B. Genzelio, R. Ozolo, Antano Rybelio, Bronislovo Kuzmicko ir kitų šios grupelės narių iniciatyva ir pastangomis išleistos, dažnai įveikiant daugybę kliūčių, filosofijos istorijos chrestomatijos ir būtiniausi klasikinės ir šiuolaikinės filosofijos veikalai leido vėl išplėsti po 1940 m. neįtikėtinai susiaurėjusius Lietuvos visuomenės intelektinius ir kultūrinius akiračius. Faktiškai buvo atkuriamas Lietuvos intelektinis potencialas ir pamažu, bet nuosekliai grįžtama į Vakarų civilizacijos erdvę.
Šie filosofai taip pat reiškėsi kultūrinėje veikloje ir mokė studentus, todėl visuomenė galėjo susipažinti ir su alternatyviomis marksistiniam komunizmui idėjomis. Tiesa, kaip minėta, tos idėjos okupacijos sąlygomis negalėjo pasklisti plačiai. Sustabdyti tautos sovietizavimą galėjo radikalūs politiniai pokyčiai, kurie buvo įmanomi tik atkūrus valstybę. Filosofai kaip tik ir parengė dirvą tokiam lūžiui. Be filosofinės minties atgimimo Sąjūdis vargu ar būtų buvęs įmanomas. Sąjūdžiui priklausė daug Lietuvos šviesuolių, kurių indėlio neįmanoma pervertinti. Visi darė ką galėjo ir sugebėjo. Tačiau nebūtų savigyra pasakyti, kad būtent filosofai dėl gebėjimo konceptualiai formuluoti tautinio ir valstybinio atgimimo lūkesčius bei tikslus tapo idėjiniais Sąjūdžio vėliavnešiais ir intelektine jo smogiamąja jėga.
Atkūrus valstybę, filosofų keliai taip pat pradėjo išsiskirti. Prie to gerokai prisidėjo ir minėtosios kovos dėl valdžios. Vieni tapo V. Landsbergio šalininkais. Tačiau dauguma atsidūrė „nepaklusniųjų“ ir „nepritapėlių“ stovykloje ir susisaistė su kitomis politinėmis jėgomis. Pavyzdžiui, B. Genzelis tapo brazauskinės „socialdemokratų“ partijos nariu, R. Ozolas – Centro judėjimo vadovu.
Vis dėlto daugiausia filosofų rinkosi liberalų partiją ir sudarė jos organizatorių branduolį. Tačiau partijai išsigimus, pasitraukė iš jos, o kartu ir apskritai iš viešosios politinės veiklos. Ne tik filosofų, bet ir kitų sričių mokslininkų „pabėgimas“ iš politikos buvo priverstinis: išsilavinę ir padorūs žmonės paprasčiausiai negalėjo pritapti prie nemokšų, grobuonių ir storžievių masės, kuri suplūdo į naujai susikūrusias politines partijas. Sąjūdžio sutelktas didžiulis intelektinis potencialas buvo prarastas, o iš tikrųjų – sunaikintas. Po trumpo sąjūdinio pakilimo Lietuvos politika patyrė neįtikėtiną intelektinį nuosmukį, kuris tęsiasi iki šiol. Jo kaina šaliai buvo ir tebėra milžiniška, bet kiek dar teks ją mokėti – galima tik spėlioti.
