Pirmojoje interviu dalyje (ją rasite ČIA) prof. Vytautas Radžvilas teigė, kad Europos Sąjungai išbristi iš krizės padėtų ne vadybinių ateities scenarijų nagrinėjimas, bet tikrųjų krizės priežasčių pripažinimas. Vis dėlto Europos Komisijos suformuluoti scenarijai bus nagrinėjami valstybėse narėse. Tęsiame interviu su prof. V. Radžvilu apie jų perspektyvas.
***
– Ar kuris nors iš Europos Komisijos prezidento Jeano-Claude‘o Junkerio pristatytų scenarijų Jums atrodo galintis būti priimtinas Lietuvai?
– Manyčiau, kad Lietuvai yra priimtina vienintelė alternatyvi galimybė – ją siūlo Vidurio Europos šalys. Tai nėra scenarijus ta prasme, kad negali būti nei kalbos apie skirtingų greičių Europos Sąjungą ar žaibišką voliuntaristinį vadinamosios federacijos įkūrimą. Kiekvienas iš šių vadinamųjų scenarijų reikštų greitą ES projekto pabaigą, nes bet kuriuo atveju sukiltų kai kurios šalys. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip federalizacijos scenarijui pritartų, pavyzdžiui, Nyderlandai, kurie ką tik aiškiai parodė sparčiai atgimstančius tautinės savimonės ir nacionalinio saugumo jausmus.
Vidurio Europos šalių siūlomas variantas kviečia ieškoti visiškai naujo ES performatavimo idėjinio taško. Kitaip tariant, turi būti atsisakyta antikrikščioniškos, tautas ir valstybes siekiančios asimiliuoti liberalmarksistinės ideologijos. Šis kelias ne iš karto virstų apčiuopiamu projektu, tačiau jis galėtų greitai pasiūlyti gana praktiškų politinių sprendimų. Atsisakius minėtų ideologinių nuostatų, būtų laiko galvoti apie galimą politinės sąjungos modelį ir vykdyti politiką, leidžiančią spręsti tai, ką vadinčiau gyvybiniais prioritetiniais uždaviniais. Pavyzdžiui, multikultūralistinės ideologijos atsisakymas leistų įgyvendinti iki šiol dėl ideologinių, o ne techninių priežasčių neįgyvendintą dalyką – ES sienų kontrolę. Tai, kad šitokie dalykai yra realūs, rodo Vengrijos pavyzdys: šalis valingu veiksmu pasiekė to, kad joje pabėgėlių antplūdžio nėra.
Žinoma, pirmiausiai tokius pokyčius įgyvendinti reikia intelektualiniame lygyje, t.y. pradėti ryžtingą kovą su minėta demagogija. Migrantų atveju akivaizdžiai žaidžiama vadinamojo izoliucionizmo ir uždarumo korta. Sąmoningai yra painiojami skirtingi dalykai. Jokia šalis negali būti uždara, ir tam tikra gyventojų migracija yra savaime suprantama. Tačiau visai kas kita yra tokio tipo migracija, kurios liudininkais tapome paskutiniaisiais metais. Migracija, kuri faktiškai yra tautų kraustymasis, negrįžtamai pakeičia ištisų šalių demografinį ir kultūrinį veidą. Juk šitokią demografinio ir kultūrinio šalių keitimo politiką vykdė ir Sovietų Sąjunga. Manyčiau, kad ypač šalys, turinčios sovietinio eksperimento patirties, turėtų vieningai ir darniai tai pasakyti dabartinei ES vadovybei, bet kol kas apie šiuos dalykus atvirtai kalba tik Vengrija.
Apsaugojus ES nuo skubių pavojų būtų galima imtis ir kitų žingsnių. Pavyzdžiui, kol kas pastangos kurti vieningą europinę užsienio politiką yra juokingos, kadangi nėra konceptualiai susitarta net dėl tokių esminių klausimų kaip, pavyzdžiui, požiūris į Rusijos geopolitines ir karines ambicijas. Noriu pasakyti, kad pagrindinis ir svarbiausias darbas šiuo metu turi būti atliekamas intelektualinėje plotmėje. Ir mes, Europos senbuviai, dėl unikalios istorinės patirties galėtume turėti esminį pranašumą ir lemti daugelio diskusijų baigtį. Tačiau, ar išdrįsime tai padaryti, yra atviras klausimas.
– Dažnai su ES susijusius klausimus Lietuva sprendžia paskubomis, jų nederina su visuomene ir priima sprendimus, kurie, spėjama, patiks ES vadovybei. To viršūnė buvo Konstitucijos Europai ratifikavimas. Ar įmanoma, kad vėl sulauksime panašaus elgesio, ar šį kartą galima tikėtis demokratiškesnio sprendimo?
– Viskas yra visuomenės rankose. Rimtai galvojant apie Lietuvos ateitį, reikia aiškiai įvardinti, kad būtent sovietinis palikimas gali mus pražudyti. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, politinis elitas iš esmės liko sudarytas iš tų pačių žmonių, kurie anksčiau buvo lojalūs Sovietų Sąjungai ir nemąstė tautos bei valstybės interesų kategorijomis. Liūdnai pagarsėjęs taip ir nepriimtos Konstitucijos Europai ratifikavimas jos net neskaičius Lietuvos Seime rodo tai, kad iš esmės dabartinių politikų ir tragiškai pasibaigusio 1940 metų Liaudies Seimo narių mentalitetas nesiskiria. Tą pačią problemą turime ir intelektualinėje erdvėje.
Laikas prabilti apie tai, kad mes beveik neturime naujiems iššūkiams atliepiančios politinės minties. Politikos mokslas Lietuvoje susiformavo ideologizuotų disciplinų – mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos – kadrų pagrindu. Šie žmonės iki paskutinės akimirkos nemąstė kritiškai ir iš esmės iš inercijos aptarnavo sovietinį režimą. Kritiškai nepermąstę savo praeities, jie neišsiugdė įpročio kitaip suprasti pasaulį ir pirmiausiai jį matyti iš Lietuvos perspektyvos, bei, dar blogiau, senuosius savo įpročius ir inerciją perdavė jaunesniajai politikos tyrinėtojų kartai.
Dėl to šiandien turime situaciją, kai Lietuvai gresiančių iššūkių akivaizdoje yra mechaniškai kartojamos iš Vakarų perimtos ideologinės klišės apie autoritarinio nacionalizmo ir populizmo grėsmes, falsifikuojami net paprasčiausi empiriniai faktai. Pavyzdžiui, ką reiškia terminas radikali dešinė, taikomas Geerto Wilderso Laisvės partijai Nyderlanduose, partijai „Alternatyva Vokietijai“ ar Marine Le Pen vadovaujamam Nacionaliniam frontui Prancūzijoje? Susipažinus su šių partijų programomis, akivaizdu, kad tai yra paprasčiausios tautinės partijos, įžvelgiančios tokias grėsmes, kokias mūsų visuomenė matė sovietmečio pabaigoje. Grėsmės, kad jų šalys praras kultūrinį tapatumą, o galiausiai žlugs ir politiškai, yra realios.
Niekas Lietuvoje net nemėgina apmąstyti fakto, kad tuose pačiuose Nyderlanduose arba Austrijoje atsirado imigrantų politinės partijos, keliančios iki šiol neregėtus reikalavimus. Jos teigia, kad neprivalo integruotis naujose gyvenamosiose šalyse. Taigi, aiškiai pasakoma, kad imigrantai neprivalo mokytis kalbos, perimti kultūros ir jiems turi būti suteikta teisė laikytis savo gyvenimo būdo ir papročių, kiek tai viešumoje neprieštarauja šalies įstatymams. Žvelgiant politiškai, tai reiškia viena: šios partijos jau atvirai sako, kad tos šalys yra nebe šimtmečiais jose gyvenančių tautų nuosavybė. Nuolaida viešumoje nerodyti kai kurių savitumų su sąlyga įsivesti savą tvarką imigrantų bendruomenėse reiškia, kad kol dar netapo dauguma, jie sutinka išoriškai prisilaikyti gyvenamų valstybių taisyklių. Faktiškai šis tariamas geranoriškumas yra laikina neapibrėžta nuolaida, kuri nustos galioti, kai šios bendrijos virs gyventojų dauguma. Visa tai rodo, kad yra pereita į visiškai naują politinės organizacijos lygmenį.
– Koks tas naujas lygmuo?
– Būtent aptariamo pobūdžio situacija sukūrė tai, ką šiandien regime pas kaimynus latvius: nors nuo Latvijos nepriklausomybės atkūrimo praėjo beveik trys dešimtmečiai, vis dar regime egzistuojančią įtampą tarp jos latvių ir rusų bendruomenių. Šios įtampos šaltinis yra potekstėje slypintis klausimas – kieno šalis.
Todėl manau, kad yra daugiau nei paviršutiniška manyti, jog didžiausia grėsmė Europos šalims yra terorizmas. Tikroji grėsmė yra politinis islamas, o terorizmas – tik viena jo išraiškų. Matome tai, kas ne kartą įvyko ne vienoje Europos šalyje: viskas prasideda nuo smurtinės teroristinės veiklos, bet tokio tipo organizacijose anksčiau ar vėliau susiformuoja politinis sparnas, kuris savo tikslų pradeda siekti išoriškai taikiomis teisinėmis ir demokratinėmis priemonėmis. Teroristai yra tik ledkalnio viršūnė. Jie bus naudojami ir turės reikšmę tik ypatingais momentais, kai reikės destabilizuoti padėtį, siekiant išgauti daugiau politinių nuolaidų imigrantų bendruomenėms. Išaugti iki to supratimo yra nelengva, nes reikia turėti iš tiesų politinį mąstymą; kultūrinis mąstymas tam nėra tinkamas.
Ne taip seniai skaičiau vienos lietuvių rašytojos, gyvenančios Londone, mintis. Savo straipsnyje ji nuoširdžiai aiškina, kokie jai gražūs Londone esantys įvairių tautų kvartalai. Grynai žmogišku pavidalu galėčiau pasakyti, kad man jie irgi gražūs. Bet mąstant ne buitinėmis, o politinėmis kategorijomis, reikia pasakyti, jog negalima žaisti sveiko proto korta ir nuolat kartoti „ne visi musulmonai – teroristai“. Aišku, kad jie visi nėra ir negali būti teroristai.
Šiuo atveju esminė yra pasaulėžiūra, kurioje glūdi ir politinė dimensija. Londone ar kur kitur kebabus pardavinėjantis išeivis iš bet kurios šalies gali visiškai nesidomėti politika. Bet kažkur mečetėje darbuojasi žmonės, kalbantys apie šventą džihado reikalą ir musulmono pareigas. Ir atėjus momentui x, pas tą tik savo versliuku besidomintį asmenį ateis toks žmogus ir primins jam jo kaip musulmono pareigą dalyvauti šventajame kare. Galbūt pirmiausiai paragins skirti dalį savo pajamų šiam reikalui, galbūt augant tokių išeivių kritinei masei ateis metas, kai reikės ir tikrų kareivių. Todėl atėjus momentui x, apolitiški, savo privačiais užsiėmimais ir šeimos reikalais besidomintys žmonės bus sutelkti kovai. Visa tai yra ne teoriniai svarstymai.
Neturintys politinės nuovokos humanistai tiesiog neišmano politinės istorijos. Jie neprisimena, kad, pavyzdžiui, carinėje Rusijoje vadinamoji bolševikų partija iš pradžių buvo palyginti negausi grupelė žmonių. Bet būtent ji parodė, kad gerai organizuota ir savo siekį žinanti mažuma gali nuversti kalnus. Ta grupelė užgrobė milžinišką valstybę ir dešimtmečiams įvedė vieną žiauriausių totalitarinių režimų pasaulio istorijoje.
Galų gale, aš turiu teisę kalbėti ir iš asmeninės patirties. Sąjūdžio laikais teko lankytis Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, taip pat kitakalbių dominuojamose Vilniaus gamyklose. Pokalbiai kartais būdavo šiek tiek įtempti, bet visai draugiški. Kiekvienu atveju jie buvo taikūs ir nepranašavo jokios grėsmės. Tuose susitikimuose dalyvavę žmonės buvo lygiai tokie patys kaip šiandien Londone ar kur kitur gyvenantys musulmonai. Jie buvo toli nuo politikos, jiems nelabai rūpėjo Sąjūdis, bet vis dėlto reikėjo jiems paaiškinti mūsų tikslus. O kas nutiko, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę? Tie puikūs žmonės sausio 5 dieną atsidūrė prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos ir ją šturmavo. Tie puikūs žmonės rengė tūkstantinius protesto mitingus prieš Lietuvos nepriklausomybę Vilniaus širdyje, prie Sporto rūmų.
Politinis diletantizmas pirmiausiai ir yra nesugebėjimas suprasti, kas yra politinė mobilizacija ir kaip iš visiškai taikaus žmogaus galima padaryti pavojingą priešą. Tai, kad net aukščiausio rango Europos politikai nesugeba to suprasti, yra neįtikėtino intelektualinio nuosmukio apraiška. Manau, kad viena svarbiausių šio nuosmukio priežasčių yra ne tiek išsilavinimo ar žinių stoka, bet ideologinis aklumas. Ideologinio mąstymo skiriamasis bruožas yra aklumas akivaizdžiausiems tikrovės faktams.
Taigi, turėdami tokią patirtį ir mąstydami, lietuviai privalėtų ta patirtimi dalintis su ES partneriais ir, bendradarbiaudami su Vidurio Europos šalimis, padaryti viską, kad būtų sugrįžta prie sveiko proto ir atgimtų bent savisaugos instinktas. Problema tame, kad tam nėra pasirengta nei moraliai, nei intelektualiai.
Apskritai kalbant apie Lietuvos vaizdą, man jis stulbinamai primena tai, kas vyko prasidėjus Michailo Gorbačiovo perestroikai iki Sąjūdžio. Tuo metu, kai centrinėje sovietų spaudoje virė karštos diskusijos dėl perestroikos prasmės ir tikslų, buvo kalbama apie aštriausias šalies problemas, Lietuvos žiniasklaida ir socialiniai mokslininkai toliau mechaniškai kartojo sovietinės ideologijos frazes. Ir šiandien nors didžioji Vakarų žiniasklaidos dalis sovietiniu stiliumi švaistosi nacionalizmo, populizmo ir panašiomis ideologinėmis etiketėmis, tikrai galima rasti straipsnių, kurie objektyviai ir pakankamai giliai nušviečia dabartinės krizės priežastis. Tuo tarpu Lietuvoje nėra bent kiek gausesnių tokių straipsnių vertimų. Mūsų žiniasklaidoje netgi galima įžvelgti tendenciją slėpti gyvybiškai svarbią informaciją – elementariausius faktus apie tai, kas vyksta Europos šalyse. Skaitydamas apie Donaldą Trumpą, M. Le Pen, G. Wildersą, kitus tautiškai nusiteikusius politinius lyderius, pasijauti sugrįžęs į sovietmetį – net žodynas beveik nesiskiria. Jį papildė tik vienas kitas žodis, kaip ksenofobija, o visa kita – ekstremistai, radikalai, nacionalizmas – jau girdėta. Sąjūdis irgi buvo ekstremistai, radikalai, nacionalistai, šovinistai, netgi – fašistai.
Grįžtant į Europos kontekstą, po konflikto Nyderlanduose Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Nyderlandams apibūdinti pavartojo žodyną, vartojamą Europos kairiųjų jėgų. Tad galima kalbėti apie agresyviojo islamo, turinčio aiškių politinių tikslų Vakarų pasaulyje, ir šį pasaulį siekiančių sugriauti marksistinių jėgų pačioje Europoje sąjungą.
– Pabaigai, grįžkime prie J.-C. Junkerio siūlomų scenarijų. Iš ES vadovų retorikos Brexito atveju galima manyti, kad pasirinkus dviejų greičių Europos kelią, antrojo greičio šalims veikiausiai būtų sudarytos kuo nepatogesnės sąlygos. Kita vertus, dauguma valstybių narių nepritaria federacijos steigimui. Taigi ar nėra tikroji Baltosios knygos dėl Europos ateities intencija išlaikyti status quo, kurį valstybės neva pačios išsirinktų?
– Visiškai teisingai. Deja, vėlgi turiu sugrįžti prie sovietinių laikų. Tai yra pažįstamas šantažas, kurį M. Gorbačiovas taikė atsiskyrusiai Lietuvai. Kai tik prasidėjo respublikų atsiskyrinėjimas, buvo žaibiškai priimtas Išstojimo iš Sovietų Sąjungos įstatymas, kuris pagrįstai buvo vadintas Neišstojimo įstatymu. Jo esmė buvo ta, kad teoriškai išstoti buvo įmanoma, bet išstojimas buvo apipintas tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kad praktiškai jis nebuvo įmanomas. Tai, kad ES politinis elitas griebiasi tokios pačios spaudimo ir net šantažo taktikos, yra vienas grėsmingiausių, desperaciją liudijančių ženklų. Rezultatas būtų tik vienas – paspartėtų Europos Sąjungos byrėjimas.
Apskritai šis kelias yra išsisėmęs, nes tai yra logiška minėtos taktikos pabaiga. Atkreipkime dėmesį, kad kiekvieną kartą, kai Europos tautos demokratiškai atmesdavo kokias nors integracijos iniciatyvas, pavyzdžiui, Konstituciją Europai, kiekvieną kartą buvo griebiamasi užkulisinių manevrų, tų pačių projektų stūmimo kitomis formomis, net – pakartotiniais referendumais. Tokiais veiksmais saujelė žmonių mėgina lemti Europos šalių likimą be jų tautų valios. Jeigu bus mėginama eiti šiuo keliu, tas valstybių narių sukilimas įsižiebs tik dar greičiau.
Kita vertus, Europai užtenka kalbėti apie tariamas autoritarinio ir nacionalistinio sukilimo bangas. Sukilimas vyksta ne prieš Europos Sąjungą, bet prieš nedemokratišką jos santvarką ir struktūrą. Europos tautos per šimtmečius gynė savo laisvę ir yra įpratusios gyventi laisvai. Neįvertinama, kad Europa vis dėlto yra ne Azija, ir čia įdiegti niekieno nerenkamo ir nekontroliuojamo politinio biuro modelį yra iš esmės neįmanoma.
