Kaip viskas matyta ir keliasi iš giliausių atminties kertelių. Du studentai su žvakelėmis prie Jono Basanavičiaus kapo. Vėlyvas ir tamsus Vėlinių vakaras, kai kapinėse nei gyvos dvasios. Oi ne. Iš tamsos išnyra keli ir rūsčiai paklausia, ką su bičiuliu čia veikiame. Rusiškai. Atsakome, kad norime uždegti žvakeles. „U nievo i tak mnogo“ (prie jo ir taip daug), atrėžia mentas, bet su rūgščia fizionomija leidžia uždegti ir netrukdo nueiti savo keliais. Tokios pačios ledinės mentų fizionomijos Sąjūdžio laikais po bananų baliaus. Didvyriška kova su žvakelėmis. Vis gaudo ir gaudo tuos nešančius. Belsmas į duris pro langą pastebėjus raudono vyno butelaitį ant stalo. „Tai ką švenčiat?“ Dokumentų patikra. Kokia nelaimė – vienas bičiulis gimęs Vasario 16-ąją. Nieko nepešę ir pikti gūrina lauk.
Ir štai – po trijų dešimtmečių vėl tas pats. Jie niekur neišėjo. Tik laukė savo valandos ir progos. Ta pati antilietuviška dvasia ir ta pati neapykanta Laisvės kovoms bei pastangos ištrinti jų atmintį. Tik mentai ir „šiukšlių surinkėjai“ siunčiami ne paliepus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui komunistui, bet Vilniaus savivaldybės merui konservatoriui. Idėjinis grumtynių su žvakelėmis turinys ir praktiniai tikslai nepasikeitė nei per nago juodymą.
Vyksta ne tik policijos ir Grindos darbuotojų reidai. Lentos vietoje pričiupta bendražygė sulaukė skambučio iš policijos ir buvo įspėta. Kadaise tai vadinosi prevenciniu darbu. Komentuodamas šią savivalę kitas bendražygis taikliai rašo: „Vilniaus valdžia žmonių reakcijos nebijo. Lietuvis vergas yra gana kantrus. Neišdrįs. Bijos. Todėl daro tai dieną, visiems matant. Vis tiek jūs neišdrįsite – sako jie mums į akis. Bijosite prarasti „dienos davinį“. Iš tiesų: toks įžūlumas dienos metu net anais laikais buvo retas.
Pakabinti lentą buvo prasminga vien tam, kad pagaliau būtų stota atviron ir sąžiningon akistaton su seniai pribrendusiu klausimu: kaip elgtis tokios savivalės akivaizdoje? Ką daryti kaip niekada aiškiai pamačius, kad sugrįžta į LSSR laikus arba, jei atskaitos tašku rinktumėmės šiandieną, gyvename kaip kokios Baltarusijos ar Rusijos policinio režimo sąlygomis?
Turbūt jokio kito pasirinkimo, išskyrus atkakliai ir kantriai eiti į smurto prieš taikius žmones ir kultūrinio vandalizmo vietą, tiesiog nebėra. Net ir kantriojo lietuviško vergo kantrybė kada nors turi išsekti. Tiesiog reikia parodyti, o ir patiems sau priminti, kad lietuviai kovojo ne tik už laisvę vedžioti šunelius smėlio pliažu paverstoje Lukiškių aikštėje. Ar tikrai nesama didesnės ir kilnesnės laisvės negu ta, kurią mums nori įpiršti istorinės atminties trynėjai ir reidų prie K. Škirpos paminklo organizatoriai?
Kai kas gali pagalvoti ir paklausti: na, ir ką pakeis tos žvakelės ir gėlės? Kas žino, kas žino… Juk argi nėra buvę taip, kad toli gražu ne visada laisvė buvo iškovojama ginklu ir mūšiuose liejant kraujo upes. Visų laikų represiniai režimai labiausiai bijodavo ne sukilėlių ginklo jėgos. Jie labiausiai bijodavo tylaus kasdienio pilietinio nepaklusnumo. Beginklio ir taikaus, kai piliečiai viešumoje rodo įvairiausias, nuo konkrečių aplinkybių priklausančias protesto ir nesutikimo su valdžios spendimais ir prievarta apraiškas. Nuo damų gedulingų drabužių 1863 m. sukilimo metu iki gėlių ir žvakelių dėjimo. Sąjūdis išjudino sistemą dėl vienintelės priežasties, kurią post factum pripažino ir KGB vadai: neįprastai daug besišnibždėjusių virtuvėse lietuvių paprasčiausiai išlindo – specialiai vartoju šį žodį – iš namų ir vien todėl tapo nevaldomi ir nesuvaldomi. Ir tai reiškė sistemos griūtį.
Kaip būtų gerai, jeigu ir šių dienų lietuvis pagaliau suprastų, kad jis gali tapti laisvės kovotoju paprasčiausių būdu – išsiruošęs į kavinukę pasėdėti su draugais, pakeliui į ją ar grįždamas namo trumpam galėtų ir turėtų užsukti į lentos kabojimo vietą ir padėti žvakelę ar gėlelę. Kiek nedaug reikia norint įveikti vergą savyje, ir kaip be galo sunku padaryti tą kiek nedaug. Bet gal verta išdrįsti ir pamėginti?
