Seimo narys S. Tumėnas tikrai neklysta ir nėra nepagrįstai įtarus. Iš tiesų iš tiesų, sako jis – savivaldybių narių priesaikoje jau išnyko net pats Lietuvos valstybės vardas. Priesaika, kurioje šis vardas – LIETUVOS RESPUBLIKA – paminimas, pasirodo, teisiškai negalioja.
Ją reikia pakartoti prisiekiant nežiniai kieno ir nežinia kokiai „konstitucijai“. Tai nėra jokia klaida ar joks apmaudus nesusipratimas.
Šis akibrokštas tėra paskutinė ištisos virtinės iš pirmo žvilgsnio nesusijusių ir nesuprantamų sprendimų bei įvykių grandis. Iš tikrųjų viskas susiję kuo glaudžiausiu ryšiu. Lietuvos valdantieji ir vėl „lyderiauja“ ruošdamiesi radikaliai Europos Sąjungos reformai, kuria siekiama net formaliai panaikinti suverenias nacionalines valstybes.
Ketinamas įvesti sprendimų priėmimo balsų dauguma principas objektyviai ir neišvengiamai reikš tai, kad ES faktiškai taps dviejų „didžiųjų seserų“ dominija.
Tos dvi „seserys“ – Prancūzija ir Vokietija. Jos iš esmės perims dominuojantį vaidmenį, kurį SSRS kadaise turėjo Rusija.
Jeigu reforma bus įgyvendinta, Lietuva kartu su mažesnėmis VRE šalimis galutinai virs formaliai lygiateisiu naujosios griežtai centralizuotos „federacijos“ subjektu, o realiai – visiems „centro“ nurodymams privalėsiančia paklusti politiškai neįgalia Briuselio imperijos provincija.
Šiam „istoriniam įvykiui“ pradėta ruoštis ir rengti dirvą seniai. Jau prieš daugelį metų G. Kirkilas ir A. Kubilius bendromis jėgomis sukurpė unikalų dokumentą. Šalia kitų pikantiškų idėjų, kaip, pvz., raginimas entuziastingai laukti masinės imigracijos, dokumente išsakomas nekantrumas kuo greičiau perduoti ES net tokias Lietuvos valstybės dar valdomas sritis kaip kultūra ir socialiniai reikalai.
Įvykdžius šį ambicingą planą, net LR prezidento rinkimai iš esmės taptų – kuo?
Sunku pasakytu, bet turbūt komunalinio ūkio ministro ar panašaus ūkvedžio paskyrimu viešo konkurso keliu.
Tai suvokus turėtų nebekilti klausimų, kodėl per tris dešimtmečius Vilniuje taip ir neatsirado deramai sutvarkyta Valstybės aikštė, kodėl sausio 13-ąją gintos valstybės ženklus pakeitė „nežinia iš kur“ išdygusi neužmirštuolė, kodėl naikinamas lietuvių kalbos valstybinis statusas, o pati kalba kryptingai stumiama į viešojo gyvenimo pakraščius, kodėl šalyje atsirado vietovės, kuriose norinčiam įsidarbinti lietuviui privaloma mokėti „vietos kalbą“, galiausiai, kodėl KT sprendimu atvertos šalies sienos verčiant mūsų kraštą viso pasaulio klajoklių ir perėjūnų pereinamuoju kiemu.
Laikas atvirai pažvelgti tiesai į akis. Esame ruošiami klusniai tapti svetimšalių kolonizuojamos teritorijos „čiabuviais“ ir jų užgožiamos bei asmiliuojamos nykstančios tautelės atstovais.
Kartu tai atsakymas į klausimą, kodėl atsirado Nacionalinis susivienijimas ir ką reiškia mūsų šūkis „Susigrąžinkime valstybę!“
Ačiū gerb. Profesoriui už, kaip visada, teisingą matymą ir pastebėjimą. Ką daryti, kad Lietuva išliktų? Vienintelis kelias tautai prablaivėti ir niekada nebebalsuoti už tuos, kurie dabar seime. NIE-KA-DA. Nesvarbu, kad koks Rakutis ar Ažubalis pradėjo dabar „veikti”. Tikri vyrai smarvės nepakenčia ir tą dvokiančią pelkę palieka, o jie, nepalieka, jiems malonus tas piniginis kvapas. Tad žmonės tegul nesusigundo jų rinkti, nes bus dar blogiau.
Labai teisingos prof. V. Radžvilo pastabos. Turėtume jau gvolta rėkti žiūrėdami į tokį valdžios elgesį. Juk tai akivaizdi valstybės ir tautos išdavystė, daromas baisus nusikaltimas net nesusimąstant, kad gali tekti atsakyti. Ar jau valdžia tokia yra tikra, kad visuomenė yra naivi ir kvaila, ir tai jiems negręsia? Turėtume parodyti, kad vis gi gręsia ir teks atsakyti už išdavystę.