Vytautas Radžvilas. Kiek tęsis avinėlių tylėjimas?

Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Bendražygio Almanto Stankūno straipsnyje aptariamos svarbiausios Lietuvos energetikos problemos ir valdančiosios koalicijos siūlomi jų sprendimai. Vieno iš jų padariniai bus ypač skausmingi. Juos labai greitai pajus praktiškai kiekvienas šalies gyventojas. Planų tariamai „liberalizuoti“ elektros rinką atkakliai neatsisakoma. Maža to, iš pačių elektros vartotojų, kurie tuo pat metu yra ir mokesčių mokėtojai, kišenės numatyta „kompensuoti“ vadinamųjų „nepriklausomų“ (nuo ko nepriklausomų?) elektros tiekėjų galimus patirti „nuostolius“.

Tie „nuostoliai“ atsirastų todėl, kad jiems nustačius absoliučiai plėšikiškas neva „laisvos rinkos“ kainas vyriausybė iš anksto žino, kad tos kainos daugumai vartotojų bus visiškai nepakeliamos. Išsigandus tikėtino vartotojų maišto ir siekiant jo žūtbūt išvengti nustatomos kainų „lubos“, turinčios lyg ir apsaugoti vartotojus.

Tačiau tuo pat metu jautriai pasirūpinama, kad jokiu būdu nenukentėtų įsivaizduojamos „rinkos“ veikėjų pelnai. Jie ir bus apsaugoti bei išgelbėti mokant šiems veikėjams priedus kaip „nuostolių“ kompensacijas papildomai patuštinant vartotojų pinigines. Tik tai bus padaryta subtiliai — ne asmeniškai ir tiesiog atimant pinigus iš kiekvieno vartotojo, bet paimant juos iš bendros piliečių kasos, kokia iš esmės ir yra valstybės biudžetas. Piliečiai bus apiplėšti kitaip – jie nematys pinigų, kurie kitu atveju galėtų būti ne išdalinami parazituojantiems elektros perpardavinėtojams, bet skirti įvairioms socialinėms reikmėms.

Skaitant šią autoriaus puikiai atskleistą sąmoningai iš anksto sukonstruotą žmonių apiplėšinėjimo schemą savaime iškyla jos esmę iliustruojantis ir žaismingai perteikiantis vaizdinys. Taigi atlikime mintinį eksperimentą. Įsivaizduokime, kad valdžia įteisina visišką žmonių apiplėšinėjimą, kai plėšikai gali iš jų atimti viską iki paskutinio siūlelio. Bet paskutinę akimirką susizgrimba: o kaip jausis plikas basas žmogelis, likęs be menkiausio drabužėlio ir apavo?

Ir randa saliamonišką išeitį: paskelbia, kad plėšikas, nenuvelkantis apatinių marškinių ir nenuaunantis kojinių, turi teisę įvertinti, kiek tai kainuoja, ir kreiptis į valdžią kompensacijos už parodytą gailestingumą ir gerą širdį. Jam iš valstybės biudžeto bus sumokėta tų vargšei apiplėšimo aukai paliktų marškinių ir kojinių kaina. Skamba makabriškai? Taip ir yra. Bet tiesa ta, kad valdžios sprendimas kompensuoti vartotojų lėšomis „nepriklausomų tiekėjų“ viršpelnius iš esmės ir yra grindžiamas būtent šios įsivaizduojamos „kompensacijos“ logika ir jos išmokėjimo schema.

Toks apiplėšimas ruošiamas krizės, kuri gali būti sunkesnė negu 2008 m., išvakarėse. Ir koks sutapimas: su krize šitaip ruošiasi kovoti tie patys, kurie tada taikė priemones ir vykdė panašias „laisvosios rinkos“ reformas, kurių sukeltos ekonominės, socialinės žaizdos neužgijo iki šiol, o demografiškai Lietuvėlė pratuštėjo nuo savo piliečių taip, kaip nebuvo ištuštėjusi per visą savo ilgą istoriją.

Galima piktintis ir baisėtis tokia valdančiųjų politika. Be abejo, tai kuo tikriausias Lietuvos naikinimas. Bet pasakyti, kad dėl to kalta tik savo tautos ir valstybės nekenčianti valdžia, niekaip neišeina. Nueita taip toli, kad tai kartoti jau atrodo beprasmiška ir dar sykį priminti nebekyla ranka. Stabdo vienas esminis klausimas: kas lemia, kad Lietuvos žmonės štai jau trisdešimt metų šitaip įžūliai apiplėšinėjami?

Atsakymas ateina savaime. Ne, kalčiausia vis dėlto yra ne valdžia. Tikroji priežastis – tuos visus trisdešimt metų trunkanti avinėlių tyla. Valdžia tiesiog viską mato ir girdi. Ir supranta: kad ir ką darytų, avinėliai tylės. Todėl elgiasi drąsiai ir ciniškai. Kiek dar tęsis avinėlių tylėjimas? Kol jis tęsis, tikrai niekas šioje šalyje nesikeis.