Nacionalinio Susivienijimo bendražygė prof. Jūratė Laučiūtė primena Lietuvos prezidentui ir kitiems aukščiausiems šalies pareigūnams geopolitikos abėcėlę: norinti išlikti valstybė privalo turėti stuburą ir nešokti pagal kiekvieną kitų valstybių pageidavimą ar užgaidą.
Lenkija yra iš tiesų svarbi geopolitinė ir strateginė Lietuvos partnerė. Tačiau jos politikai paveldėjo ilgaamžę šalies vadovų ligą. Toji liga – nesugebėjimas pagarbiai ir lygiateisiškai bendrauti su kitomis tautomis ir valstybėmis. Ypač mažesnėmis. Šis pasipūtimas yra amžinas Lenkijos užsienio ir saugumo politikos Achilo kulnas. XX amžiuje už tai sumokėta siaubinga kaina.
Tačiau ir vėl lipama ant to paties grėblio. Tarsi gerus abiejų valstybių tarpusavio santykius temdo nuolatinis juos lydinčio spaudimo ir Lietuvos šantažo šešėlis. Lietuvos valdžia jam pasiduoda darydama nepabaigiamas tautą ir valstybę žeminančias nuolaidas. Tad paraginimas G. Nausėdai sustoti ir liautis nuolaidžiavus yra labai savalaikis.
Galų gale natūraliai ir savaime toks elgesys skatina kelti principinį klausimą: ar vykdo savo konstitucinę pareigą ir yra vertas būti perrinktas prezidentas, kuris negina valstybės suvereniteto, nesaugo jos žemių vientisumo ir apskritai elgiasi ne kaip tikras savarankiškos valstybės vadovas, bet kaip kitos šalies provincijos valdytojas ir jos politinių „pageidavimų koncerto“ atlikėjas?
DELFI publikuoto teksto nuoroda: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/jurate-sofija-lauciute-kalba-politiku-tarnaite.d?id=94128597
Puikus perspėjimas Prezidentui. Dėkui gerb. Profesoriui. Rinkau jį, nes nebuvo iš ko rinktis, puikiai žinodamas, kad jis gins kitus, tik ne Lietuvą. Juk jis banko žmogus, nepaliaujamai agitavęs už euro įvedimą, esą kainos TIKRAI nekils. Nekils…
Jis negynė Lietuvos nuo migrantų antplūdžio, nuo mūsų abėcėlės užpuolikės Dobrovolskos, nuo seimo siaubingų sankcijų įvedimo per pandemiją. Nepareikalavo, kad Armonaitė atsiskaitytų, kur nukišo 36 milijonus, skirtus lietuvių k. skaitmeninimui, o ką jau kalbėti apie Šimonytės „išdaigas” prieš Tautą. Jis nepadarė nė vieno gero didelio darbo dėl LIETUVOS. Ir Tauta vėl jį rinks? Juk savo nepadarytais darbais jis rodo, kad pats to posto nenori.
Iš esmės tai ne naujas klausimas. Tačiau kaskart jis tampa aktualesnis ne tik Vilniaus krašte, o ypač sostinėje, kurioje lietuviai tarsi tapo mažuma, nes mažai beliko vie6umoje užrašų lietuvių kalba ir beveik nematyti Valstybės vėliavos.
Labai teisingas ir savalaikis klausimas prezidentui. Ir ne tik jam, bet ir kitiems valstybės pareigūnams, politikams ir valstybės tarnautojams.