Pirmoji dalis – ČIA.
Kai kalbame apie vadinamąjį šeimos ugdymą, kaip jau sakiau – neskiriama privati jos puoselėjimo ir stiprinimo erdvė nuo viešojo jos gynimo. Be abejo, tokios šeimą stiprinančios praktikos kaip visos šeimos malda arba bendras dalyvavimas rekolekcijose ir kt. yra labai naudingos ir svarbios.
Tačiau tai, kas stiprina privataus šeimos gyvenimo pagrindus ir padeda skleistis puikiems jos narių tarpusavio santykiams, savaime neapsaugo šeimos kaip visuomenės instituto, nes ji naikinama visai kitoje plotmėje ir kitais būdais.
Į šią aplinkybę ne visada deramai atsižvelgiama. Štai ir katalikiškoje žiniasklaidoje netrūksta straipsnių šeimos tema, kurie iš pirmo žvilgsnio tarsi teisingi, bet įsiskaičius atidžiau pradeda atrodyti kiek paviršutiniški ir, ko gero, savotiškai klaidinantys.
Pavyzdžiui, rimtai įrodinėjama, kad šiandien šeima griaunama, randasi „alternatyvios“ šeimos formos ir panašūs dalykai pirmiausia dėl pačių krikščionių kaltės. Mat jie pasidavė moraliniam nuosmukiui ir patys išsižadėjo krikščioniškos šeimos idealo bei jos vertybių.
Nors tokios įžvalgos iš dalies pagrįstos ir teisingos, tačiau nutylimos arba nepastebimos kai kurios itin svarbios aplinkybės.
Vis tik mąstant apie šeimą ir jos gynimo strategijas ir būdus vertėtų nepamiršti kai kurių pamatinių įžvalgų apie žmogaus dorinį ugdymą, kurių priėjo jau Platonas ir kiti moralines ir politines visuomenės problemas nagrinėję senovės mąstytojai.
Svarstydamas apie žmogaus sieloje vykstančią jau minėtų pradų – protingojo, aistringojo ir geidžiančiojo – kovą Platonas nedviprasmiškai teigia, kad dėl įvairių priežasčių – tiek auklėjimo, tiek prigimties skirtumų – toji kova pasibaigia nevienodai. Pasak Platono, kiekvienoje visuomenėje tam tikra dalis žmonių vis dėlto sugeba susikurti harmoningą sielą. Tai žmonės, kurių protingasis sielos pradas tinkamai valdo ir kontroliuoja žemesniuosius.
Tačiau, pasak šio mąstytojo, daugumai žmonių šis idealas nepasiekiamas. Neatsitiktinai klasikinė etika griežtai skiria dorybingą žmogų nuo šiaip gal visai neblogo, bet vis dėlto nedorybingo žmogaus.
Šito skirtumo prasmė ta, kad dauguma žmonių nėra laikomi iš prigimties blogais, bet tik silpnais. Kitaip sakant, jie yra savotiški „svyruonėliai“, kurie apskritai gal linkę elgtis gerai, bet tik su viena sąlyga – jei tai ne per sunku ir ne per daug kainuoja. Štai kodėl klasikinė etika dorybę apibrėžia kaip stabilią dispoziciją, arba stabilų polinkį, į gėrį.
Tai reiškia, kad tikrai dorybingi yra tik tie žmonės, kurie elgiasi taip, kaip reikia, nepriklausomai nuo visų aplinkybių ir nepriklausomai nuo to, kiek tai kainuoja.
Šita etikos tradicija taip pat sako, kad tam tikra dalis žmonių yra ydingi. Tokie ydingi žmonės skiriasi nuo tik turinčių charakterio silpnybių ar trūkumų žmonių tuo požiūriu, kad ydingas žmogus yra tas, kurio silpnybės ir trūkumai yra įsišakniję taip giliai ir tvirtai, kad juos pašalinti galima tik ypatingomis pastangomis arba net apskritai nepavyksta. Čia reikalingas kone asmens dvasinis ir moralinis atsivertimas.
Kodėl taip svarbu nusimanyti apie šiuos žmonių moralinio charakterio skirtumus ir niuansus?
Jie padeda suprasti, kodėl tiek senovės Graikijoje, tiek Viduramžių krikščionijoje žmogaus ugdymas ir auklėjimas buvo taip glaudžiai siejami su valstybe. Buvo vadovaujamasi nuostata, jog moraliai silpnesnių piliečių moralinės nuostatos turi būti pastiprintos ir instituciškai.
Įstatymai buvo sutvarkyti taip, kad tai, kas radikaliai prieštarautų krikščioniškos etikos principams, atsidurtų už įstatymo ribų, o jeigu nederamas elgesys neužtraukdavo baudžiamojo persekiojimo, tai bent jau už jį būdavo galima sulaukti kitokių nemalonių sankcijų.
Kalbant apie moralinius krikščioniškos šeimos pagrindus šios aplinkybės neretai pamirštamos, tai yra, neatsižvelgiama į lemtingai svarbų faktą, kad dabar šeimą tenka ugdyti ir stiprinti sąlygomis, kai instituciniu viešuoju lygmeniu tokia institucija laikoma apskritai nereikalinga atgyvena ir slapčiau arba atviriau griaunama.
Dėmesį sutelkus tik į privačias pastangas puoselėti šeimą kaip tik ir užmirštama, kad šiuolaikinė sekuliaristinė visuomenė tuo ir skiriasi nuo ankstesniųjų, kad joje nebeveikia viešieji – politiniai, teisiniai, ekonominiai ir kt. – saugikliai bei garantijos, kad išliktų, tai yra būtų palaikoma ir prireikus saugoma bei ginama, krikščioniška šeimos samprata.
Maža pasakyti, kad visa tradicinės šeimos išsaugojimo našta permesta ant krikščionio pečių ir paversta tik jo asmeniniu reikalu – jam dar tenka savąjį šeimos idealą ginti nelygioje kovoje su galingomis jį naikinančiomis „modernybės“ ir „pažangos“ jėgomis.
Tokiame kontekste tradicinės šeimos irimo pagrindine priežastimi laikyti tik moralinį visuomenės, o pirmiausia pačių krikščionių, nuosmukį, yra kiek paviršutiniška ir naivoka, jeigu nesuvokiami ir deramai neįvertinami gelminiai šį nuosmukį lemiantys veiksniai. O svarbiausias iš jų neabejotinai yra tas, kad gyvename (post)moderno, arba kryptingos antropologinės ir socialinės inžinerijos epochoje.
Joje vykstanti kova su šeimos institucija turi tikslus, apie kuriuos, deja, daugelis krikščionių nesusimąsto ir apie jų buvimą dažnai net neįtaria. Todėl neretai vienpusiškai ir supaprastintai suvokiamos tiek tradicinę šeimą užgriuvusių negandų ištakos, tiek ir tikrasis jai iškilusio pavojaus pobūdis ir mastas. Todėl įsivaizduojama, kad norint apginti krikščionišką šeimos modelį pakanka aiškinti jo pranašumus, jį reklamuoti rodant visuomenei iš tiesų labai gražius krikščioniškų šeimų sugyvenimo pavyzdžius ir pan.
Nesakau, kad šito daryti nereikia. Tačiau problema ta, kad sunkią ligą, tarkime, vėžį norima gydyti priemonėmis, kurios galbūt tinka gydant slogą ar plaučių uždegimą.
Šitokia naivoka šeimos gynimo strategija ir taktika randasi ir, kol kas, vyrauja būtent todėl, kad vengiama kelti su viešąja erdve, kurioje krikščioniška šeimos samprata tik ir gali būti iš tiesų gyvybinga ir svarbi, susijusius klausimus.
Taip, yra labai teisinga ir gražu paskelbti šiuos metus šeimos metais, naudingos ir reikalingos ir kitos padedančios stiprinti šeimą priemonės. Bet apskritai sutelkti ir įkvėpti krikščionis rimtai ginti šeimą, pakelti juos į tikrą kovą už jos išsaugojimą įmanoma tik drąsiai ir atvirai pasakant, kad vis dėlto gyvename radikaliai antikrikščioniškame pasaulyje, kurio vedlių programinis tikslas yra nušluoti nuo Žemės paviršiaus krikščionybę su visomis jos vertybėmis.
O kol tai nėra padaryta, sąmoningai ar ne kuriama ir palaikoma iš esmės klaidinga nuostata, kad jeigu norėsime ir stengsimės gyventi krikščioniškai, šito gal net pakaks išsaugoti šeimai.
Ne, nepakaks. Jau vien tai, kad galimos įvairios žmogaus sampratos, atveria kelią moderniai antropologinei ir socialinei inžinerijai.
Norint perprasti jos prigimtį, galimybes ir tikslus labai svarbu atlikti pirmąjį mąstymo judesį, kurį galima pavadinti tikrovės denatūralizavimu. Šis denatūralizavimo veiksmas reiškia tai, kad turime atsisakyti kasdienės, arba vadinamosios „sveiko proto“ nuostatos, kuria savaime esame linkę vadovautis mąstydami apie pasaulį, žmogų ir visus kitus mus supančius dalykus.
Tiesa sakant, paradoksas tas, kad šita nuostata yra labai gaji, nors ją grindžianti pati natūrali tikrovė kaip tik ir yra griaunama jau nuo XVI a., kada pradėjo skleistis nauja žinojimo forma – modernusis mokslas.
Nors moksliniu pažinimu besiremiančios technologijos sukūrė milžinišką ir vis besiplečiančią „antrinės“, arba „socializuotos“, gamtos sferą, mes įsivaizduojame gyveną „natūraliame“ pasaulyje, nors iš tikrųjų šitas pasaulis kur kas labiau yra dirbtinis inžinerinių technologijų gaminys, kuriame įprastinio žmogaus vietą užima dar vienas modernybės išradimas, vadinamas individu.
Šis išradimas iš tiesų labai svarbus, nes modernioji socialinė politinė tikrovė konstruojama ne kaip natūralių žmonių, o būtent kaip žmonių-gaminių, tai yra minėtų individų pasaulis.
Tačiau suvokti šį virsmą sunku, nes tai padaryti kaip tik ir trukdo vadinamoji natūralioji, arba „sveiko proto“ nuostata. Ji lemia, kad žodis „individas“ mums kelia klaidinančias asociacijas ir skatina manyti, kad tas individas yra paprasčiausias žmogus, įprastinė žmogiška būtybė iš kūno ir kraujo, nors iš tikrųjų taip nėra.
Individas – šis moderno išradimas – yra ne gyvas žmogus, o tik žmogaus abstrakcija.
Neatsitiktinai vienas iš svarbiausių jo išradėjų yra Martinas Lutheris – protestantizmo „tėvas“ ir protestantiškojo sukilimo prieš katalikiškąją krikščionybę vedlys.
Protestantizmą vargu ar galima vadinti religija įprastine to žodžio prasme. Protestantizmas – kartu su renesansiniu humanizmu – veikiau laikytinas tik religijos išorinę formą vis dar turinčia pirmąja moderno ideologija. Ideologija todėl, kad jis numato galimybę visiškai kitaip pažvelgti į žmogaus prigimtį. Ką tai reiškia arba galėtų reikšti, suprasti galbūt padės gerai žinomas gamtamokslio istorijos faktas.
Jeigu metate pro langą akmenį ir plunksną, akivaizdu, kad akmuo nukris greičiau – jūs tai išvysite savo akimis. Ir koks nors Aristotelis pasakytų: „Štai yra tokia tikrovė ir tokia fizika, kurioje galioja principas, kad sunkus daiktas krenta greičiau negu lengvas“.
Tačiau ką padarė Galilėjus? Jis akmenį ir plunksną metė vamzdyje, iš kurio buvo išsiurbtas oras. Abu daiktai nukrito kartu. Ką parodė šis eksperimentas?
Kad šitame pasaulyje galioja traukos dėsnis, kai visi kūnai yra traukiami vienodai.
Kas čia tokio svarbaus ir pamokančio, ką reikia suprasti, jei norime bent kiek susigaudyti, kokiame pasaulyje gyvename? Paprasčiausiai kyla elementarus klausimas – kuri tikrovė ir kuri fizika yra teisinga? Šis eksperimentas yra lūžinis Vakarų pasaulio, o perspektyvoje ir visos žmonijos istorijos įvykis, nes jis liudija, kad Renesanso epochoje besirandantis modernus žmogus turi įsikurti suskilusioje ir sudvejintoje tikrovėje, o tiksliau – privalo išmokti gyventi ir judėti tarp dviejų tikrovių.
Priklausomai nuo to, kaip su akmeniu ir plunksna elgiesi ir ką su jais darai, kaip jais manipuliuoji, visiškai pasikeičia tų pačių daiktų savybės.
Šis pavyzdys iš gamtotyros srities yra naudingas ir prasmingas, nes tokio tipo „žaidimas“ nuo XVI a. prasidėjo ir su žmogumi. Ir jis vyksta su vis didesniu užmoju ir pagreičiu.
Nors „sveikas protas“ mums atkakliai įtaigauja, kad esame „tiesiog žmonės“, pasiduoti šiai iliuzijai gyvenant (post)moderniosios politikos laikais nederėtų. Mat tokia politika dėl pačios jos prigimties automatiškai yra antropologinės ir socialinės inžinerijos sritis, o praktiškai tai reiškia viena: keičiant ir tobulinant žmogaus valdysenos būdus, galima plačiai eksperimentuoti su žmogumi ir jo prigimtimi.
Eksperimentuoti su tokiu užmoju, kad natūralus žmogus su jo savybėmis būtų užgožtas konstruojamo „naujojo“ žmogaus ir kone išnyktų, panašiai kaip fiziniame pasaulyje nuo Galilėjaus laikų pamažu išnyko ir matematinėmis formulėmis buvo pakeisti natūralūs gamtos daiktai.
Moderniosios fizikos atramine sąvoka tapo abstrakcija, kuri vadinasi atomas. Įdomu tai, kad anksčiau, negu atsirado atomo sąvoka, du Renesanso žmonės – jau minėtas Lutheris religinėje, o Machiavellis – politinėje srityje – atranda žmogiškąjį gamtinio atomo atitikmenį.
Šis atitikmuo, „naujasis“, taigi abstraktus gimstančios modernybės žmogus ir buvo pavadintas individu. Trumpai sakant, atradus ar veikiau išradus modernųjį individą žmonės virsta abstrakčia „žmogiškąja medžiaga“, arba žmogiškaisiais atomais.
Individo ir atomo analogija yra ne paviršutiniška ir ne atsitiktinė ir veda labai toli. Ji reiškia, kad, jei mąstai „pažangiai“ ir esi modernaus mokslo šalininkas, bei savo akimis matai, jog išmestas per langą akmuo nukrito greičiau už plunksną, kuo tokiu atveju turi virsti tavasis kasdienis tikėjimas, kad akmuo ir „privalo“ nukristi greičiau, nes jis sunkesnis?
Ogi ne kuo kitu, kaip „haliucinacija“ arba „prietaru“. Juk galilėjiškos eksperimentinės fizikos požiūriu, akmuo „negali“ nukristi greičiau už plunksną. Čia išryškėja milžiniška ne tik pažintinė, bet dar labiau egzistencinė iš pirmo žvilgsnio „neutralaus“ ir „nekalto“ klausimo – kuri tikrovė ir kuri fizika yra teisinga?
Reikšmė didžiulė – toli siekiantys moraliniai ir net politiniai modernybėje įvykusio tikrovės „susidvejinimo“ padariniai.
Nuo vienokio ar kitokio atsakymo į šį klausimą priklauso, ar priklausai modernaus mokslo pasauliui ir esi „pažangus“ ir „apsišvietęs“ žmogus, ar gyveni „iliuzijų“ ir „prietarų“ pasaulyje ir esi apgailėtinas „atsilikėlis“ ir „tamsuolis“– tikras „atavistinis“ ir todėl vertas išnykti žmonijos egzempliorius.
Atomo ir individo analogija turi ir daugiau vertų dėmesio aspektų.
Vardijant atomų savybes visada pabrėžiama, kad jie yra kokybiškai vienodi. Pripažįstami tik jų kiekybiniai skirtumai. Atomai gali skirtis dydžiu, forma, padėtimi erdvėje. Tačiau lygiai tas pats galioja ir žmogiškų individų pasauliui. Juk pati modernybė prasideda ar bent jau moderni žmogaus samprata randasi tada, kai pasakoma, kad, pirma, visi žmonės yra individai, o antra – jie yra laisvi ir lygūs.
Tačiau šiuo atveju žodis „lygūs“ turi būti suprantamas labai tiksliai – „lygūs“ reiškia „vienodi“. Todėl grįžtant prie pateikto akmens ir plunksnos pavyzdžio galima teigti, kad Renesanso epochoje prasidėjęs moderniojo žmogaus kūrimo, o tiksliau – gaminimo procesas grindžiamas prielaida, jog visi žmogiškieji skirtumai, taip pat ir lyties skirtumai, yra iliuziniai.
Modernybės „revoliucionierių“ požiūriu, tikėti jų realumu bei svarba ir pripažinti, kad jie yra prigimtiniai ir todėl nepanaikinami, tolygu nesugebėti sutraukyti atgyvenusių „prietarų“ ir „stereotipų“ pančių. Todėl tikslas panaikinti šiuos, atrodytų, natūralius ir neišvengiamus skirtumus sparčiai gausėjusiems ir drąsėjusiems „žmonijos laisvintojams“ ir „visuomenės pažangos“ šaukliams tapo tokios pat svarbos uždaviniu, koks buvo, tarkim, moderniosios gamtos užkariavimas pasitelkus mokslą ir juo grindžiamas technologijas.
Tačiau būtent minėta natūrali nuostata ir ją įkūnijantis kasdienis „sveikas protas“ trukdo daugeliui tradicinės šeimos šalininkų ir gynėjų aiškiai suvokti, koks iš tiesų radikalus „naujo žmogaus“ kūrėjų ideologinis projektas, siekiantis „pertvarkyti“ žmogaus prigimtį.
Štai kodėl, kai „pažangių idėjų“ šaukliai aiškina – jog asmens lytis yra ne biologinė duotybė, bet laisvai pasirenkamas „socialinis konstruktas“, kad visos lytinės orientacijos yra lygiavertės, kad būtina „šeimos formų“ įvairovė ir skelbia kitas „revoliucines“ tiesas – tai daugelis tokias šnekas kritiškai ir skeptiškai vertinančių žmonių jas laiko absurdiškomis ir neretai klausosi jų su atsainia pašaipa.
Teisingai manydami, kad tai yra jokio biologinio ir mokslinio pagrindo neturintys ideologiniai kliedesiai, šitokie skeptikai kartu smarkiai apsirinka manydami, jog tai yra įkyrus, bet ne itin pavojingas ir anksčiau ar vėliau savaime pasibaigsiantis kvailiojimas.
Tokios nuostatos šaltinis yra būtent tūkstantmete žmonijos istorija ir akivaizdžia kasdiene patirtimi palaikomas įsitikinimas, kad vyro ir moters ryšiu grindžiamas šeima yra prigimtinė, absoliučiai būtina ir todėl nesunaikinama pirminė žmonių bendruomenė.
Ši sveiku protu paremta nuostata iš pirmo žvilgsnio atrodo savaime suprantama. Tačiau iš tikrųjų ji pavojingai klaidina ir yra demoralizuojantis bei valią priešintis ir veikti paralyžiuojantis savęs raminimas.
Nesugebančiam arba neįpratusiam „denatūralizuoti“ savo mąstymo ir todėl sveiku protu pernelyg pasikliaunančiam tradicinės šeimos gynėjui iš tiesų gali būti nelengva suvokti ir juo labiau nuoširdžiai patikėti, kad minėti „kliedesiai“ ir „kvailiojimas“ yra kruopščiai išplėtota bei vis tobulinama ir praktiškai vis ryžtingiau bei nuosekliau įgyvendinama inžinerinė „naujo žmogaus“ kūrimo programa. Todėl taip sunkiai patikima, kad tokio tipo žmogaus ir visuomenės „inžineriai“, įgyvendindami šią programą, niekada nesustos – o jie iš principo negali sustoti – ir pasiduodama iliuzijoms, kad su jais įmanoma „susitarti“ dėl kažkokio kompromiso tarp krikščioniškos ir sekuliaristinės pasaulio ir žmogaus sampratų.
Visuomenę ir žmogų užsimojusių iš pagrindų pertvarkyti „inžinierių“ nuostata vadinama socialiniu konstruktyvizmu. Ji iš esmės grindžiama prielaida, kad bet kokios tikrovės savybės, taip pat ir žmogaus savybės, gali būti sukonstruotos arba pagamintos pasitelkus tai leidžiančius padaryti įrankius. Tikimasi ir tikima, kad, be paliovos tobulinant visuomenės valdymo technologijas ir kaitaliojant jų poveikio individui parametrus, bus įmanoma išgauti iki šiol nežinomas ir neregėtas žmogaus savybes.
Būtent todėl modernybės konfliktas su tuo, kas apibendrintai vadinama tradicija, o kalbant konkrečiau – su krikščionybe, iš esmės yra ne tik politinis ir moralinis, bet taip pat metafizinis konfliktas, keliantis esaties ir paties žmogaus tikrumo klausimą giliausia ir radikaliausia šio žodžio prasme. Juk to, kas vadinama modernybės projektu, esmė ir pamatinis turinys yra užmojis sukurti visiškai naują tikrovę.
Vadinamasis renesansinis humanizmas ir protestantiškoji reformacija buvo „dvi tos pačios monetos pusės“, tai yra du pirmieji šio projekto įgyvendinimo žingsniai. Juos gelminiu ryšiu susiejo bendra idėja, kuri yra viso modernybės projekto varomoji jėga: šitas pasaulis, kuriame mes, žmonės, gyvenome tūkstančius metų ir kurį mes, krikščionys tikime esant Kūrėjo pašauktą iš Nieko, yra iš pagrindų „netikras“, jis yra fundamentali klaida.
Todėl modernybės projekto ir jį įkūnijančio „humanizmo“ tikrasis ir galutinis tikslas yra iš naujo perkurti visą kūriniją – Dievo sukurtą Visatą, taip pat ir žmogų. Tai užsimota padaryti paneigiant ir atmetant tai, kas yra – Kūrėją ir jo sukurtą pasaulį. Ir viską perkurti remiantis tariamai apsisprendusio „atgimti“ ir „sumodernėti“ – tapti „naujuoju žmogumi“ – individo autonomiška, tai yra nuo Kūrėjo „nepriklausoma“ valia.
Taigi prasidėjo grandiozinio masto metafizinis ir antropologinis žaidimas. Galima pagrįstai klausti: kodėl jis mums svarbus kalbant tradicinės šeimos ateities klausimu? Ar iš tiesų jį aptariant reikalingas toks platus, kone kosminis kontekstas?
Atrodo, kad jis ne tik reikalingas, o tiesiog būtinas. Kol platesni krikščionių sluoksniai iš tiesų ir giliai nesuvoks vidinės modernybės projekto logikos, kol jie neturės prieš akis visuminio ir panoraminio vaizdo to milžiniško metafizinių ir todėl žūtbūtinių grumtynių lauko, kuriame sprendžiamas ne tik krikščioniškos šeimos, bet ir pačios krikščionybės likimas, maža vilčių ištrūkti savotiško užburto rato, į kurį pateko ir kuriame, kol kas, daugiausia sukasi pastangos apginti tradicinę šeimą.
O užburtu ratu esu linkęs vadinti situaciją, kai žmonės, trokštantys savo asmeniniu gyvenimu liudyti Kristų, paversti krikščionišką šeimos sampratą savojo gyvenimo dalimi, pasiryžę ją ginti ir už ją kovoti, neretai vis dėlto daro tai aiškiai netinkamomis arba nepakankamai veiksmingomis priemonėmis ir būdais. Todėl jų nuoširdžios ir kilnios pastangos neduoda norimo rezultato ir neretai atrodo šiek tiek donkichotiškos, primena žaidybinius mūšius smėlio dėžėje.
Ir visa tai didele dalimi nutinka būtent todėl, kad nematant visuminio didžiosios kovos vaizdo nesuvokiamas tikrasis jos pobūdis ir mastas ir todėl prarandama galimybė tiksliai įvertinti, kiek iš tiesų gali būti naudingos ir veiksmingos įprastinės krikščioniškos šeimos stiprinimo ir jos gynimo priemonės.
Bus daugiau
Paskaita skaityta Studentų ateitininkų rudens akademijoje „Santuoka, šeima ir kiti neliberalūs gėriai“, vykusioje Marijampolėje, spalio 10-12 d.
