Ištrauka iš prof. Vytauto Radžvilo įvadinio straipsnio Paulo Kengoro knygoje „Išardymas“ (Valstybingumo studijų centras, 2017, p. 256). Knygą galite įsigyti internete. Pirmoji ir antroji teksto dalys ČIA ir ČIA
Anapus tikrovės principo: biopolitinė revoliucija ir poliforminio seksualumo laisvė
Apmąstydamas, kodėl nuslūgo pirmoji komunistinės revoliucijos banga, iškiliausias seksualinės revoliucijos teoretikas H. Marcuse nesėkmę aiškino tuo, kad pati klasikinė marksizmo teorija nebuvo tiek radikali, kad išrautų vieną esminę laisvinamų proletarų ydą – jų mentalinį prisirišimą prie Senojo pasaulio, o kalbant paties Marcuse‘s žodžiais – prie ,,realybės principo“. Konkrečiai minėtoji yda pasireiškia kaip sveiko proto įsitikinimas, kad egzistuoja toks dalykas kaip objektyvi tikrovė. Šio filosofo požiūriu, ,,naivus“ tikėjimas tikrovės egzistavimu yra revoliucijai pragaištingas, nes iš anksto pasmerkiantis ją žlugti, Senojo žmogaus mąstymo bruožas. Tad būtina visiškai išlaisvinti jį nuo tikrovės. Vienintelė įmanoma tokio išlaisvinimo strategija ir vienintelis tinkamas revolucinės kovas metodas – tikrąjį, arba laikomą objektyviu, pasaulį privalo pakeisti įsivaizduojamas, arba laisvai kuriamas ,,iš nieko“, pasaulis.
Todėl klasikinė marksizmo teorija buvo patikslinta – ekonominis ir socialinis marksizmas turėjo virsti nepalyginti revoliucingesniu kultūriniu marksizmu. Šis gerokai pranoksta radikalumu savo pirmtaką – klasikiniame marksizme vis dėlto dar akivaizdžiai esama Senajam žmogui (toks šiuo atžvilgiu dar buvo ir pats Marksas) būdingo tikėjimo tikrovės egzistavimu ir pasaulio objektyvumu liekanų. Kultūrinis marksizmas yra galingiausias ir veiksmingiausias kada nors išrastas teorinis ir praktinis revoliucinės kovos ginklas. Jis numato aiškią strategiją ir viliasi pagaliau radęs būdą iš tiesų susprogdinti Senąjį pasaulį. Užsimota planingai ir metodiškai diegiant į laisvinamųjų žmonių sąmonę šios doktrinos skelbiamas ,,tiesas“ apie žmogaus prigimtį ir visuomenės tvarką pamažu ir nepastebimai ,,išplauti“ paskutinius minėto tikėjimo likučius. Pasak Marcuse‘s ir kitų vadinamajai Frankfurto mokyklai priklausiusių ir kritinę socialinę teoriją plėtojusių revoliucijos ideologų, pasiekus šį tikslą Senasis pasaulis ir žmogus pagaliau išnyks. Mat laisvame Naujajame pasaulyje apskritai išnyks pati tikrovė – jame ,,realybės principą“ turėtų pakeisti ir jo vietą užimti ,,malonumo principas“.
Naujosios teorijos reikalavimas ekonominę ir socialinę revoliuciją perkelti į aukštesnę biopolitinę plotmę nuosekliai randasi iš kertinės šios teorijos prielaidos, esą hierarchinė senosios visuomenės struktūra ir represyvi bei išnaudotojiška jos santvarka buvo nepagrįstai kildinama iš tariamos žmogaus prigimties. Esą klaidingai manyta, jog visuomeniniai santykiai susiję su biologinėmis individų savybėmis bei skirtumais ir tam tikru mastu būna jų nulemiami. Išsklaidyti šį senovinį ir atgyvenusį ,,prietarą“ ir teoriškai paneigti bei praktiškai nutraukti iki tol laikytą akivaizdžia sąsają tarp biologinės žmogaus sandaros ir socialinės žmonių gyveninimo tvarkos – šitaip būtų galima glaustai nusakyti neomarksistinės kritinės socialinės teorijos pagrįstą ir siektą įgyvendinti kultūrinio marksizmo įkvėptos naujos revoliucijos tikslą.
Instinktai ir potraukiai yra tiesioginė ir giliausia žmogaus biologinio pradmens išraiška. Galingiausias iš jų – seksualinis instinktas. Tačiau, pasak Marcuse‘s ir jo bendraminčių, seksualinė, arba libidinė energija mūsų civilizacijoje palenkiama ,,realybės“ ir ,,efektyvumo“ principui. Seksualinis instinktas ,,sublimuojamas“ ir ,,represuojamas“ deseksualizuojant kūną, kuris paverčiamas darbo įrankiu. Pats seksualumas ,,pavergiamas“ priverčiant jį tarnauti tik vienam – gimdymo tikslui. Tokia seksualumo organizacija iš esmės yra efektyvumo principui pavaldžios visuomenės organizacijos atspindys. Taigi biologiškumą įskūnijantis ,,represuotas“ seksualumas ir socialumą įkūnijanti „represyvi“ visuomenės organizacija susieti abipusiu, užburtą ratą primenančiu ryšiu. Nutraukti šį ryšį yra kultūrinio marksizmo išsikeltas tikslas.
Išlaisvinti žmogų iš biologiškumo įmanoma vieninteliu ir paradoksaliu būtu – visiškai išvaduojant jį iš Senojo proto ir esą pasenusių moralės normų kontrolės
Sumanyto ,,kopernikiško perversmo“ antropologijoje ir socialinėje bei politinėje teorijoje esmę galima nusakyti taip: kadangi ,,represuotas“ biologiškumas yra ,,represyvios“ visuomenės pagrindas, būtina iš pagrindų pertvarkyti ir atnaujinti biologinę žmonių santykių sferą. Iš tiesų reikalaujama ,,panaikinti“ šią sferą šitaip išlaisvinant žmogų iš paties biologiškumo ir praktiškai panaikinant jos įtaką socialiniams žmonių santykiams. Tačiau išlaisvinti žmogų iš biologiškumo įmanoma vieninteliu ir paradoksaliu būtu – visiškai išvaduojant jį iš Senojo proto ir esą pasenusių moralės normų kontrolės. Savaime suprantama, kad pirmiausiai turi būti išlaisvintas galingiausias ir svarbiausias – seksualinis instinktas.
Todėl išsivaduojamosios revoliucinės kovos tikslu ir Vakarų civilizaciją susprogdinti turinčiu dinamitu negali būti niekas kita, o tik ,,represuotos“ seksualinės energijos visiškas išlaisvinimas. Seksualinė revoliucija yra vienintelė nuosekli ir tikra išsivaduojamoji revoliucija todėl, kad ji atveria kelią nevaržomai ,,polimorfinio-pervesinio“ seksualumo raiškai. Kadangi seksualinis instinktas esąs iš prigimties ,,polimorfiškas-perversinis“, jame glūdi milžiniškas revoliucinis potencialas, nes, pasak Marcuse‘s, ,,atrodo, kad perversijos duoda didesnį promesse de bonheur negu ,,normalus“ seksualumas.“ Visuomenė ,,represuoja“ seksualumą paversdama jį priemone siekti naudingo tikslo. Perversijos jį ,,išlaisvina“ paversdamos tikslu sau. Todėl jos savaime išreiškia maištą prieš represyvioje civilizacijoje veikiančius efektyvumo ir realybės principus – prieš seksualumo pajungimą gimdymo tvarkai ir prieš šią tvarką įtvirtinančias visuomenės institucijas.
Tačiau jeigu seksualinės perversijos išlaisvintų tik iš socialinio pavergimo, revoliucija nebūtų iš tiesų radikali ir tikra. Komunistinę revoliuciją pratęsusi ir pagilinusi kultūrinio marksizmo įkvėpta genderistinė seksualinė revoliucija pretenduoja būti totaline ir galutine revoliucija būtent todėl, kad ji siekia pašalinti Senąjį pasaulį reprezentuojantį realybės principą ir pakeisti jį malonumo principu. Turimas omenyje savitikslis, nuo gimdymo funkcijos atsaistytas seksualinis malonumas, kurios tiesioginės išraiškos ir yra vis gausėjančios ir įvairėjančios perversijos. Jos turi stebuklingą galią „išlaisvinti“ iš pačios tikrovės, nes yra giminingos fantazijai – vieninteliam mentaliniam gebėjimui, kurio nedomina tikrovė ir kuris paklūsta tik malonumo principui. Fantazijos ir perversijų ryšys pasireiškia tuo, kad fantazija kuria perversiškas seksualumo formas ir kartu jas sieja su revoliucinės Naujojo pasaulio utopijos idealu – „visapusiškos laisvės ir pasitenkinimo“ vaizdiniais.
Šį laisvės rojų galima apibūdinti dar tiksliau. Kertinė visos moderniosios filosofijos problema yra klausimas, kaip atskirti tikrovę nuo sapno, tiesą nuo iluzijos, daikto mąstymą ir pažinimą nuo karščiuojančios vaizduotės susikurtos haliuzcinacijos ar miražo. Radikalaus socialinio konstruktyvizmo idėja besivadovaujantis kultūrinis marksizmas ir kritinė socialinė teorija mėgina galutinai „išspręsti“ šią problemą – jis yra paskutinis žingsnis naikinant likusias žmogaus sąmonės ir mąstymo jungtis su Senojo pasaulio tikrove. Šią tikrovę paneigianti polimorfiška-perversiška seksualinė vaizduotė tampa įrankiu, kuį pasitelkus žmogus yra perkeliamas ir nugramzdinamas į malonumo principui palenkto ideologinio sapno pasaulį.
Ir vis dėlto realybės principo panaikinimas ir malonumo principo įtvirtinimas visų įmanomų lytinių iškrypimų pavidalais nėra galutinis ir aukščiausias seksualinės revoliucijos tikslas ir tikroji Naujosios žmonijos, arba antžmogių, laisvės ir laimės karalystė. Seksualinės pervesijos yra ne tik tobulos laisvės ir laimės šaltinis. Jos nurodo į dar aukštesnės laisvės ir palaimos galimybę nei ta, kurią žada pats malonumo principas. Šį principą pranoksta kitas – Nirvanos principas. Jame susipina ir susilieja du – erotinis (seksualinis) ir mirties instinktai, nes, Marcuse‘s žodžiais, ,,instinktyvus potraukis ieškoti galutinės ir visuminės savirealizacijos regresuoja nuo malonumo principo prie Nirvanos principo“. Taip yra todėl, kad perversijos yra savaiminė nuoroda į galutinį Eroto ir mirties instinkto tapatumą, kai seksualinis instinktas tampa pavaldus mirties instinktui. Svarbu pabrėžti, kad seksualinės revoliucijos teoretikas aiškiai suprato ir nedviprasmiškai pripažino, jog išlaisvinus perversijų praktikavimą kiltų pavojus ne tik tvarkingai darbo jėgos reprodukcijai, bet galbūt pačiam žmonijos egzistavimui. Ir vis dėlto jo nesustabdė net toks aiškus šito pavojaus suvokimas. Galutinis žmonijos egzistavimo ir istorijos tikslas yra neomarksistinė Nirvana – išnykimo Nebūtyje atveriama absoliuti laisvė ir ištirpimo Nieke suteikiama tobula palaima.
Žmogaus teisės kaip genderistinės revoliucijos ginklas
Visos modernybės revoliucijos pretenduoja į visuotinumą. Nors kiekvienai iš jų vadovavo savitas ir ribotas revoliucionierių-antžmogių avangardas, kalbėjęs ir veikęs kokios nors pažangiausios grupės ar klasės vardu, galutiniu revoliucijos tikslu buvo skelbiamas visos žmonijos laisvės ir laimės siekis. Genderistinė revoliucija šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Jos priešakyje žengiantis LGBT judėjimas taip pat yra priverstas specifinius ir siaurus savo keliamus tikslus pateikinėti kaip įnašą sprendžiant visai žmonijai svarbų reikalą. Šis ,,reikalas“ – vadinamųjų žmogaus teisių gynimo ir kovos už jas klausimas. Genderistinis sąjūdis sugebėjo paversti minėtas teises svarbiausiu ir veiksmingiausiu savo revoliucinės kovos ginklu. Žvelgiant teoriniu ir istoriniu požiūriu, pati „žmogaus teisių“ sąvoka yra nesusipratimas, tiksliau, vėlyvas socialinis konstruktas ir sveikam protui klaidinti skirta ideologinė fikcija. Ši sąvoka radosi nykstant Senajam žmogui ir pamažu bei kone nepastebimai pakeitė jam taikytą „prigimtinio įstatymo“, o vėliau su šiuo žmogumi tam tikrą ryšį dar išlaikiusią „prigimtinių teisių“ sąvoką. Tad jeigu „žmogaus teisės“ apskritai egzistuoja, jos tikrai yra ne žmogaus, bet socialiai konstruojamo antžmogio teisės – būtent šiuo atžvilgiu jos laikytinos nesusipratimu ir klaidinti skirtu jauku.
Apskritai žmogaus teisės yra Naujojo žmogaus, arba antžmogio, socialinio konstravimo įrankis. Jos pačios kuriamos iš individų instinktų, potraukių ir troškimų žaliavos ir yra jų pripažinimo bei įtvirtinimo visuomenėje priemonė. Troškimai paverčiamai žmogaus teisėmis juos legitimuojant – pripažįstant pagrįstais ir teisėtais. Tai padaroma juos racionalizuojant. Protinga yra tai, kas visuotinai pripažįstama arba kam visuotinai pritariama – tokia būtų glausta racionalizavimo magijos formulė. Ji leidžia racionalizuoti ir legitimuoti kiekvieną iracionalų, amoralų ir net nusikalstamą troškimą – paversti jį racionaliu, moraliu ir net pagirtinu.
Žmogaus teisės yra Naujojo žmogaus, arba antžmogio, socialinio konstravimo įrankis
Prigimtinio arba Senojo žmogaus troškimai yra iš anksto vertinami proto ir moralės požiūriu. Individas, kaip prigimties neturinti tuščia žmogaus abstrakcija, yra visai kas kita: visi jo potraukiai ir troškimai laikomi proto ir moralės požiūriu natūraliais, arba neutraliais, nes nėra jokio jų vertinimo atskaitos taško ar standarto. Todėl įmanoma racionalizuoti ir įteisinti bet kokius, net įprastiniu požiūriu odioziškiausius ar labiausiai pasibjaurėtinus individo potraukius.
Praktiniu požiūriu tai reiškia, kad kova už vis naujas žmogaus teises niekada nesiliaus. Prigimtinio, arba Senojo žmogaus lyties pripažinti ir dėl jos kovoti nereikia. Ji yra savaiminė ir akivaizdi duotybė – žmonės gimsta moterimis arba vyrais. Todėl negali egzistuoti teisė būti moterimi ar vyru – juo labiau kaip žmogaus teisė. Tokia teisė paprasčiausiai absurdiška – neįmanoma reikalauti, kad kas nors pripažintų teisę būti tuo, kuo ir taip savaime esi. Tuo tarpu socialinės lytys nėra duotybės. Jos gimsta žmonių galvose – jas išrandančių individų, bet dažniausiai – lyčių studijų „tyrinėtojų“ ir ideologų vaizduotėje. Egzistuoja neįveikiamas skirtumas tarp prigimtinių lyčių ir šių dirbtinių konstruktų. Jokie natūralūs žmogaus pojūčiai nepatvirtina, kad šie konstruktai nėra tik fantazijos kūrinys. Kol kas niekam nepavyko savo akimis išvysti nė vieno socialinių lyčių atstovo – absoliuti dauguma pasaulio gyventojų aplinkui save vis dar atkakliai regi tik moteris ir vyrus, nors maža dalis jų ir mėgina savo išvaizda ir elgsena netilpti į šias kategorijas. Maža to, nesama ir jokių socialinių lyčių objektyvų egzistavimą įrodančių mokslo duomenų. Tad lieka tik vienas būdas įtvirtinti visuomenėje socialines lytis – atvira ir šiurkšti jėga, tai yra revoliucinės kovos ir prievartos kelias.
Kadangi kova už žmogaus teises yra revoliucijos varomoji jėga, tiek ši kova, tiek plečiamas žmogaus teisių sąrašas iš principo negali turėti pabaigos
Šios kovos ir prievartos tikslas – priversti visuomenę pripažinti, kad vis išrandamos naujosios antžmogių padermės socialinės lytys yra ne proto susikuriamos fikcijos, bet „iš tiesų“ egzistuoja ir yra tokios pat „realios“ kaip prigimtinės Senojo žmogaus lytys. Šitokia kova gali vykti tik su kovos už lyčių lygybę ir žmogaus teises vėliava. Retorika apie „pamintas žmogaus teises“ yra vienintelė priedanga, leidžianti paslėpti tikruosius šios kovos tikslus. Apeliuojant į universalias žmogaus teises pirmiausia mėginama įtvirtinti ir paversti visuotine revoliucinę vis naujų išgalvotų lyčių socialinio konstravimo ir įteisinimo praktiką.
Kadangi kova už žmogaus teises yra revoliucijos varomoji jėga, tiek ši kova, tiek plečiamas žmogaus teisių sąrašas iš principo negali turėti pabaigos. Pasak Marcuse‘s, individo libidinė energija yra neišsenkama, o seksualinis instinktas yra beribis erdvės ir laiko požiūriu. Vadinasi, rasis vis nauji seksualiniai troškimai arba – įvardijant tai griežtais ir tiksliais šio teoretiko vartotais terminais – vis naujos seksualinių perversijų formos, kurių atsiradimas automatiškai papildys genderistinio sąjūdžio ginamų žmogaus teisių sąrašą. Būtent todėl seksualinė revoliucija yra permanentinė ir savaime niekada nesustos.
Vis dėlto yra dar svaresnis ir įtikinamesnis įrodymas, kad žmogaus teisės yra ne žmogaus, bet antropologinės ir socialinės inžinerijos būdu kuriamo antžmogio teisės. Šis įrodymas yra akivaizdus, su juo susiduriama kiekviename žingsnyje, o svarbiausia – jį pateikinėja patys minėtų teisių gynėjai: jie reikalauja, kad visuomenė – jos dauguma – toleruotų šias teises. Šitoks reikalavimas reiškia, kad žmogaus teisės gali egzistuoti ir išlikti tik dirbtinai kuriamoje ir palaikomoje aplinkoje – ypatingo toleracijos režimo sąlygomis. Tai savaime prilygsta pripažinimui, kad jos yra inžineriniai konstruktai, kurių gyvybę reikia palaikyti dirbtinėmis priemonėmis. Jeigu šios teisės būtų iš tiesų žmogaus teisės, šitokių priemonių neprireiktų: žmogui natūralūs dalykai paprastai būna priimami ir pripažįstami savaime ir lengvai, jų dažniausiai nereikia niekam primetinėti, juo labiau – įtvirtinti prievarta ir jėga. Būtent ši šiuolaikines žmogaus teises lydinti keistenybė – reikalavimas toleruoti jas ar jų reikalaujančius – ir verčia aiškintis, ką iš tiesų reiškia ,,toleracijos“ sąvoka ir kokią visuomeninio gyvenimo tvarką žada valstybiniu lygmeniu Vakarų demokratinėse šalyse vis energingiau įtvirtinamas ,,politiniu korektiškumu“ vadinamas tolerancijos režimas. Jis yra būtinas ir neišvengiamas todėl, kad žmogaus teisės yra ne tik revoliucinės kovos ginklas, bet tam tikra prasme ir jos tikslas. Jų įgyvendinimas grindžiamas aiškia ir paprasta logika: būsimojo Naujojo žmogaus, arba antžmogio, teisės gali būti įgyvendintos tik paneigiant ir panaikinant vis dar esamo Senojo žmogaus teises. Naujojo žmogaus teisėms įtvirtinti pasitelkiamas moderniosios tolerancijos principas tampa dar vienu revoliucinės kovos ginklu.
