Lietuvos likimas dabar jau visiškai priklausys nuo to, ar bus pagaliau išmokta svarbiausia Sąjūdžio pamoka. Ir sunkiausia. Straipsniuose ir kalbose vis dažniau šmėkščioja vienas klausimas: kaip galėjome nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties? Arba: kodėl leidome valdantiesiems šitaip išdrąsėti, kad elgiasi su piliečiais kaip su baudžiauninkais?
Pagrindinė šito priežastis vis dėlto yra aiški. Tik apie ją labai jau nejauku kalbėti. Per prabėgusius tris dešimtmečius ne kartą teko girdėti su apmaudu ar net neslepiamu pykčiu tariamus tokius ir panašius žodžius: ,,Sąjūdis nuvylė“, ,,Sąjūdis nepadarė“, ,,Neminėkite Sąjūdžio, nes šis žodis man skamba kaip keiksmažodis“. Tokiais atvejais klausiu: ,,O jūs dalyvavote Sąjūdyje?“ Dažniausiai atsakymas yra slogi tyla arba šiek tiek sumišus išlemenama: ,,Tai kad ne…“
Tai štai – tuo metu Lietuvoje gyveno apie 3.7 mln. žmonių. Iš jų vos 200-220 tūkst. buvo formalūs sąjūdininkai. O tarp šių absoliučią daugumą sudarė ,,popieriniai” šalininkai ir rėmėjai. Keli nepamiršamą įspūdį palikę ir žmonių atmintyje įstrigę didieji mitingai sukūrė klaidingą vaizdinį, kuris išsirutuliojo į oficialų mitą, kad visa tauta troško laisvės. Jį sustiprino ir iki šiol palaiko pasiaukojamo budėjimo prie atkurtosios valstybės AT mėnesiai. Ir vėlgi padedantys pamiršti, kad tokių budėjusių buvo kone saujelė – menkutė visuomenės dalis.
O dauguma tiesiog laukė, kuo viskas baigsis. Netrūko ir laikusių Sąjūdžio kovą bepročių avantiūra. Todėl atėjus patogiam momentui su Sąjūdžiu buvo baigta akimirksniu. Pasitelkus ,,megztųjų berečių“ būrius buvo išvaikyti tikrieji sąjūdininkai – drąsūs ir iš tiesų nemenkai rizikavę pirmaeiviai. ,,Išvalytas“ ir papildytas atsargiai pakampėse tūnojusiais prisitaikėliais, o neretai ir uoliais okupantų klapčiukais buvusiais atsivertėliais Sąjūdis virto ,,konservatorių“ partija. Tokį išsigimusį, greitai ir visiškai praradusį atramą visuomenėje Sąjūdį rinkimuose sutriuškino savo narius ir struktūras išsaugoję kailiavertystės specialistai – taip pat nuo tikrų sąjūdininkų ,,apsivalę“ komunistiniai nomenklatūrininkai. Šitaip radosi ir įsitvirtino tai, ką įasmeninant galima pavadinti Brazausko-Landsbergio dualistiniu valdymu.
Besipriešinančių nebuvo. Atkūrus valstybę prasidėjo visokiausios dalybos. Norinčių dalyvauti privatizavimu pavadintose turto dalybose netrūko. O štai kai buvo dalijama laisvė – mažai ką domino. Laisvė – tai teisė dalyvauti sprendžiant bendrus reikalus ir galimybė pasakyti savo nuomonę tada, kai dalijami kiti dalykai. Tarp jų – ir turtas. Bet kadangi laisvė nedaug kam rūpėjo, ją visą be pasipriešinimo pasisavino saujelė supratingesnių ir apsukresnių. Tomis lūžio dienomis būtent jie suvokė, kas iš tiesų yra svarbiausia ir ko pirmiausia reikia siekti. Privatizuoti ir suimti į savo rankas didžiausią kiekvienos politinės bendrijos gėrį – kiekvienam jos nariui turinčią priklausyti politinę laisvę. Tai laiku supratę, jie tapo laimėtojais ir valdo iki šiol. Kartu su lengvai pasisavinta piliečiams nerūpėjusia laisve jie vėliau be vargo išsidalijo ir pasiėmė visa kita. O nevertinę laisvės, jos nereikalavę ir negynę piliečiai tapo nuolankiais jų malonės prašytojais. Maldaujančiais trupinių nuo laisvųjų stalo.
Susirinkti oriai paminėti Sąjūdžio dienos reikia ir verta ne tam, kad gausi minia šauktų ,,Seimą – lauk!“ Valdžia nėra verčiama ir nenuverčiama didele ir šiurkščia fizine jėga ar juo labiau garsiais riksmais. Dalyvaujančių skaičius svarbus dėl kitos priežasties. Tai yra vienintelis civilizuotiems ir taikiems žmonėms prieinamas būdas padaryti du labai svarbius dalykus: priminti valdžiai, kad jie nėra jos baudžiauninkai ar tarnai, bet laisvi piliečiai ir tikrieji šalies šeimininkai; taip pat savo buvimu paliudyti – Sąjūdžio diena ir tai, kas per ją bus prisimenama ir kalbama, mums iš tiesų yra svarbu.
Tapkime laisvais žmonėmis ir oriais bei atsakingais savo šalies piliečiais – tokia buvo tikroji ir pagrindinė Sąjūdžio pasiųsta žinia lietuviams. Ją išgirdusių ir supratusių buvo per mažai. Bet gal antras kartas nemeluos? Tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Esate laukiami.
