Vytautas Radžvilas. Latviai atsikvošėjo, o lietuviai vis dar nedrįsta atsimerkti ir žvilgtelėti į žiojėjančią nebūties prarają

Prof. A. Butkaus straipsnyje itin dalykiškai ir tiksliai apžvelgta latvių tautos ir Latvijos valstybės būklė menkai žinoma Lietuvos visuomenei. Kaip teisingai pažymi autorius, faktiškai slepiama valdžios ir jai tarnaujančios žiniasklaidos pastangomis.

Turbūt nebūtų per drąsu teigti, kad Latvijos atžvilgiu taikoma tikra informacinė blokada, kad mūsų šalies piliečiai kuo mažiau žinotų apie artimiausių kaimynų valstybės gyvenimą. Iš tiesų slėpti yra ką. Mat sužinojus daugiau galėtų kilti noras ne tik susimąstyti apie lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės padėtį, bet ir palyginti bei vertinti abiejų šalių politikų požiūrį į savo tautų egzistavimo tikslą bei prasmę. Taip pat ir jų pasiryžimą ginti ilgalaikius nacionalinius savo valstybių interesus.

Latviai visa savo istorija ir šių dienų darbais įrodinėja, kad iš tiesų yra sąmoningai siekianti išlikti ir valingai kovojanti už savo išlikimą tauta. Tokiai kovai įmanoma susitelkti tik turint bendrą tikslą, arba vienijančią ir kolektyvinę tautos valią mobilizuojančią idėją. Latvius vienijanti idėja įrašyta net Latvijos valstybės Konstitucijos preambulėje: ,,2014 m. buvo suformuluota nauja Latvijos Respublikos Konstitucijos preambulė (autorius – teisininkas Egilas Levitas, 2019 m. išrinktas Latvijos Respublikos prezidentu), kurios pirmojoje pastraipoje rašoma: 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbtoji Latvijos valstybė yra sukurta, sujungus istorines latvių žemes, ir paremta latvių nacijos nepalaužiamu noru turėti valstybę bei jos neatimama apsisprendimo teise, kad būtų užtikrintas latvių nacijos, jos kalbos ir kultūros gyvavimas bei vystymasis šimtmečiais /…/”

Įsidėmėtina — beveik tuo pat metu, 2012 05 14 LR Seimas patvirtino Lietuvos pažangos strategiją ,,LIetuva 2030”,file:///Users/vytautasradzvilas/Downloads/1-1.pdf , kuri yra grindžiama visiškai priešinga nei latvių pasirinktoji nacionalinės valstybės, bet ,,globalios Lietuvos” idėja. Lietuviškosios strategijos idėjinės ištakos iš tikrųjų yra jau ,,Komunistų partijos manifeste” išsakyta pranašystė, kad ateities komunistinėje visuomenėje tautos ir valstybės išnyks. O konkrečiai minėtoje strategijoje tik kiek kitais žodžiais atkartojama 1961 m. KPSS XXII suvažiavimo priimtoje komunizmo pastatymo programoje paskelbta ir ištisus dešimtmečius sovietinės propagandos tiražuota mintis apie neišvengiamą SSRS tautų suartėjimą ir susiliejimą.

Nuostata, kad lietuvių tautos ir valstybės egzistavimas yra ne tik beprasmis, bet ir kliūtis

Nuostata, kad lietuvių tautos ir valstybės egzistavimas yra ne tik beprasmis, bet ir kliūtis niekaip konkrečiau neįvardijamai kultūriniu bei tautiniu požiūriu aiškiau neapibūdinamos bei neįvardijamos kažkokios ,,atviros Lietuvos visuomenės” pažangai, dar atviriau brukama į dabartinių valdančiųjų pradedamą rengti Lietuvos pažangos strategiją ,,LIetuva 2050”. Joje net neužsimena apie svarbiausią, iš tikrųjų egzistencinę Lietuvos problemą, būtent apie pavėluotai pradedamą pripažinti grėsmę, kad iki to laiko spėsianti dar labiau išsivaikščioti ir iki 2 mln. ar net labiau susitraukti lietuvių tauta gali tapti asimiliuojama ,,čiabuvių”mažuma savo pačios žemėje. Pasakant dar aiškiau, esamos ir ketinamos atnaujinti strategijų kūrėjai ne tik nebūgštauja, bet net trokšta, kad Sąjūdžio dėka pristabdžius masinį Lietuvos kolonizavimą ir spartėjusį rusifikavimą lietuvių tauta XXI a. sulauktų tokio likimo, koks praėjusiame šimtmetyje ištiko daugelį praktiškai sunaikintų buvusios SSRS tautų.

Net paviršutiniškai palyginus abu dokumentus atsiveria šiurpi dvi dar gyvuojančias baltų tautas skirianti kultūrinė ir politinė praraja. Latviai savo atnaujintos Konstitucijos preambulėje nedviprasmiškai patvirtino kultūrinį, politinį ir teisinį jų atkurtosios valstybės ryšį su 1918 m. paskelbta Latvijos Respublika ir tvirtai dar kartą pareiškė savo politinę valią išlikti kaip tauta ir užtikrinti savosios valstybės tęstinumą. Jie pakartojo savo pasirinkimą — išlikti ir būti pasaulyje kaip politinė ir istorinė tauta.

Lietuvos pažangos strategija yra visiška latvių pasirinkto kelio priešingybė. Seimo priimtu dokumentu buvo nutrauktas politinis ir teisinis 1990 m. kovo 11-ąją atkurtos valstybės ryšys ne tik su tarpukario Respublika, bet ir išsižadėta pačios nuo 1990 iki 2012 m. egzistavusios valstybės. Tai reiškia, kad buvo oficialiai paneigtas pats moderniosios tautinės Lietuvos valstybės politinio, juridinio ir istorinio tęstinumo principas.

Uoliausi Lietuvos valstybės formalaus likvidavimo įkvėpėjai ir iniciatoriai buvo tuometinė LR prezidentė D. Grybauskaitė, ministras pirmininkas A. Kubilius ir finansų ministrė I. Šimonytė, asmeniškai vadovavę strategijos rengimui ir brėžę pamatines ideologines bei politines Lietuvos ,,savanoriškos” savižudybės gaires.

Pirmiausiai ir labiausiai jų iniciatyva ir pastangomis Lietuva — lietuvių tauta ir valstybė — buvo pastūmėtos ir šiuo metu nesustabdomai slenka politinės bei istorinės nebūties link. Kartu objektyvumo dėlei būtina pabrėžti, kad šia iki šiol egzistavusios Lietuvos ,,dekonstravimo”, tai yra visiško sugriovimo ir neatpažįstamo perkeitimo, strategija nuosekliai vadovavaujasi ir ją nenuskrypstamai įgyvendina visos be išimties šalį valdžiusios partijos.

Susivokę artėjantys prie nebūties krašto latviai atsikvošėjo ir daro viską, kad nuo jo nutoltų. Tuo tarpu jaukiai įsitaisę būties ir nebūties supuoklėse lietuviai vis dar nedrįsta atsimerkti ir bent jau akies krašteliu žvilgtelėti į čia pat žiojėjančią nebūties prarają. Ar į ją nugarmėsime ir išnyksime tos prarajos bedugnėje tamsoje? Laiko galvoti nebėra. Reikia apsispręsti ir pasirinkti. Latviai tai sugebėjo padaryti.

Norėdami perskaityti,spauskite paveikslėlį.