Dovilas Petkus. Mažosios Lietuvos diena – nacionalistinė šventė (pozicija.org)
Straipsnis padeda vaduotis iš Lietuvos visuomenę kaustančių ideologinių pančių. Dosniai klijuojama niekinanti ir smerkianti ideologinė etiketė „buržuazinis nacionalizmas“ okupuotoje Lietuvoje dažniausiai reikšdavo tai, kad ja „apdovanoto“ asmens lauki dideli nemalonumai.
Paradoksas, tačiau būtent nacionalistų pastangomis atkurtoje Lietuvos valstybėje prakeiksmų nacionalizmui srautas ne tik nenutrūko, o liejasi toliau ir net stiprėja. Kaltinimas nacionalizmu yra toks pat sunkus kaip ir prie okupanto: jis prilygsta paženklinimui gėdos žyme, o jo sulaukęs pilietis dažniausiai pasijunta nejaukiai ar net susigūžia iš baimės kaip anais laikais.
Taip yra todėl, kad globalistinės ideologijos skleidėjų pastangomis buvo išsaugotas ir tebėra palaikomas nacionalizmo kaip didžiausio žmonijos baubo vaizdinys. Jo konstrukcijos atramos stulpai yra trys melagingi teiginiai.
Pirmasis – nacionalizmas esąs savo tautą aukštinanti ir neapykantą kitoms tautoms kurstanti pasaulėžiūra. O iš tikrųjų jis yra tik politinė ideologija, grindžianti kiekvienos tautos teisę turėti savo nepriklausomą valstybę.
Antrasis melas – nacionalizmas esąs karų priežastis. Tačiau karai vyko net tarp seniausių ir primityviausių genčių, miestų, imperijų – taigi tūkstantmečius iki atsirandant nacionalizmo ideologijai ir modernioms tautinėms valstybėms. XIX a., kai Europoje vyko tautų pavasaris, kai kūrėsi nacionalinės valstybės, buvo vienas taikiausių bent jau Europos istorijoje. XX a. agresyviausios pasirodė esą ir daugiausia kariavo TSRS ir JAV – tikrai ne nacionalistinės valstybės. Net abu baisieji pasauliniai karai yra ne nacionalizmo, bet imperializmo padarinys.
Trečiasis melas – nacionalizmas buvo tiesiausias ir neišvengiamas kelias į žmogėdrišką nacionalsocializmą. Ir vėl netiesa – pastarasis yra XIX a. antroje pusėje įsitvirtinusio ir nacionalizmą pakeitusio rasinio mąstymo išsklaida. A. Hitleris iš tiesų buvo vienas didžiausių nusikaltėlių žmonijos istorijoje. Bet jis nebuvo nacionalistas ir jo tikslas nebuvo išaukštinti vokiečių tautą. Jo karščiuojančioje vaizduotėje gimusi „aukštesnioji rasė“ toli gražu nebuvo vokiečiai. Maža to, jis nuoširdžiai tikėjo, kad dauguma vokiečių yra rasiniu požiūriu menkaverčiai ir nė iš tolo negali pretenduoti į jokių „antžmogių“ statusą ir vaidmenį. Pagyros vokiečių tautai ir jos aukštinimas buvo tik trumpalaikė taktinė gudrybė, skirta apgauti ir suvilioti „patrankų mėsai“, be kurios „antžmogių rasės“ vizija buvo neįgyvendinama.
Straipsnis padeda vaduotis iš nacionalizmo baubo nelaisvės ir ragina liautis bijojus savo pačių šešėlio. Skatina drąsėti ir sakyti tiesiai ir aiškiai: taip, mes nacionalistai, nes norime, kad lietuvių tauta ir jos sukurta valstybė išliktų amžiams.
