Žvelgiant į seną nuotrauką TS-LKD-Jedinstvo. Toks ir turėtų būti politologiškai tikslus šios savo tikrąjį veidą parodžiusios partijos pavadinimas.
Ir vis dėlto žvelgiant į šią trisdešimties metų senumo burokevičininkų sambūrio nuotrauką neįmanoma pabėgti nuo vienos minties. Tai, kas vyksta dabar, turbūt yra blogiau.
M. Burokevičius buvo tikras komunistinis „internacionalistas“, nuoširdžiai tikėjęs, kad komunistinėje visuomenėje tautos ir jų kalbos išnyks. Jis taip pat neabejojo, kad juo greičiau lietuviai pereis prie „didžiojo Lenino“ kalbos, juo bus geriau. Pirmiausia jiems patiems.
Tačiau nėra jokių įrodymų, kad laukdamas, jog ši kalba išnyktų, jis būtų troškęs iš jos išsityčioti ir ją išniekinti. Paversti žaisliuku suteikiant teisę bet kam ją darkyti pagal savo įgeidžius ir įvesti į ją „įvairovę“ grūdant į jos abėcėlę visų įmanomų kalbų raides su diakritiniais ženklais. Lietuvių kalba turėjo išnykti iš šio pasaulio bent jau oriai, su iki pabaigos atpažįstamu savo raidynu ir gramatika.
Tuo tarpu TS-LKD ne tik stumia lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo, bet dar iš jos tyčiojasi. Belieka klausti: iš kur tokia beribė panieka lietuvių tautai ir iš esmės beveik zoologinė neapykanta jos kalbai?
Didžiulė mįslė. Ji tampa dar didesnė pagalvojus, kad gimtąją kalbą paniekinantį įstatymą uoliausiai stumia ir pristatinėja politikas, kurio genealoginiame medyje atrastume paties tos kalbos tėvo J. Jablonskio pavardę. Ar įmanoma beatodairiškiau ir šiurkščiau nukirsti savo paties šaknis?
Taip – M. Burokevičius tokios savosios kalbos išdavystės ir pažeminimo fone dar atrodytų tik nedrąsus mokinukas.
∙ DĖL SEIMO NARIŲ, PAŽEIDUSIŲ KONSTITUCIJĄ, VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS ĮSTATYMĄ IR SULAUŽIUSIŲ PRIESAIKĄ, ATSISTATYDINIMO
− peticijos.lt/visos/78481/del-82-seimo-nariu-pazeidusiu-konstitucija-ir-valstybines-lietuviu-kalbos-istatyma-ir-sulauziusiu-priesaika-pazeidimo/
Adresuota: LR Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Seimas, LR Prezidentas
Valdantieji bijo, jog vasario 16 bei kovo 11 minėjimai bus nušvilpti.
Yra ir kitas, tylusis būdas: absoliuti tyla, jokių plojimų, jokių žvilgsnių į asmenį, sutrypusį LR Konstituciją. Susirinkę žmonės, lyg kažkuo užsiėmę, visą tokio politiko prakalbos laiką tarpusavyje šnekučiuojasi. Skiria dėmesį, girdi ir ploja tik tam kalbėtojui, kuris išsaugojo ištikimybę Sąjūdžio idėjoms, Konstitucijai, duotai priesaikai.
Stipresnis: minėjimo vedėjui paskelbus tokį kalbėtoją, staiga, lyg būtų kažkas užnugaryje dėmesį patraukęs, visi apsigręžia ir lieka stovėti žiūrėdami į priešingą pusę. T.y., nugaromis į kalbantįjį.