Nacionalinio susivienijimo bendražygės Alinos Laučienės mintys turėtų pasiekti ne tik kiekvieną Lietuvos mokytoją. Jos beldžiasi į kiekvieno mūsų Tautos ir šalies žmogaus, nepraradusio sąžinės ir jaučiančio atsakomybę už jaunosios kartos ir visos Lietuvos ateitį, protą ir širdį.
Milžinišką patirtį ir meistriškumą sukaupusi anglų kalbos mokytoja metodininkė priklauso sparčiai nykstančiam būriui Tikrų Mokytojų, kurie sugeba daryti stebuklus savo profesinės veiklos srityje.
Ilgametė mokytoja drąsiai dėdavo į stalčių nurodymus ir instrukcijas, kuriuos nesustabdomu srautu savo kabinetuose karštligiškai kurpia jokio sąlyčio su mokyklos gyvenimo tikrove neturintys ir mokytojo duonos neragavę švietimo valdininkai ir prievaizdai. Tik todėl savarankiškai ir išradingai dirbanti mokytoja ir šiandien gali sėkmingai mokyti anglų kalbos ir užpildyti žinių spragas net mokiniams, su kuriais susidūręs kitas kolega greičiausiai beviltiškai nuleistų rankas.
Kaip tik tokie didžiulę praktinio darbo mokykloje patirtį sukaupę ir turintys skvarbią įžvalgą mokytojai gali geriausiai matyti ir tiksliausiai įvardyti šių dienų mokyklą kamuojančias sunkias ligas ir jų paliekamas piktžaizdes. Pagrindinė Alinos Laučienės straipsnio mintis yra aiškus ir griežtas įspėjimas nemąstantiems veikėjams, kurių bemintės ir chaotiškos „reformos“ pavertė mokyklą griuvėsiais.
Nepadės jokios mokyklų tinklo pertvarkos ir „optimizavimai“, jokios tariamai šiuolaikiškos metodinės inovacijos, kol nebus atsakytą į pirmąjį kertinį klausimą: kam privalo tarnauti mūsų mokykla?
Šiandien ji iš esmės ruošia beveidę ir dažniausiai prastai parengtą darbo jėgą globaliai tos jėgos rinkai. Ugdo ne sąmoningus ir patriotiškus būsimuosius valstybės piliečius ir statytojus. Formuoja bešaknius klajūnus ir būsimuosius perėjūnus, kuriems neskiepijamos ir lieka svetimos padorumo, sąžinės, Tėvynės sąvokos. Lengvo gyvenimo ieškotojus, kurie vadovaujasi principu „kur gerai – ten tėvynė“.
Į antrą pamatinį klausimą, kas turi būti mokyklos atsinaujinimo ir atsigavimo atspirties taškas ir visų reformų centras, bus atsakyta straipsnio tęsinyje.
I dalį skaitykite ČIA.
Lietuvos mokykla neugdo patriotizmo. Tai tragedija.
Patriotizmas yra paskutinis niekšo prieglobstis.
Pone Samuel Johnson, skaitant jūsų teiginį reikia suprasti, kad visi mūsų partizanai buvo niekšai. O jie buvo TAUTOS patriotai, jie atidavė savo gyvybę, kad šiandien jūs būtumėte laimingas žmogus, kol nesusipykęs su sveiku protu.
Si aforizma ir jo prasme per 246 metus svarste nemazai zymiu zmoniu, tame tarpe L. Tolstojus savo straipsniuose. Pasiskaitykite.