Vytautas Radžvilas.Nė viena partija neturi politinės Lietuvos vizijos

Penk­ta­die­nį Šiau­lių vys­ku­pi­jos pas­to­ra­ci­nia­me cent­re dis­ku­si­ją „Ar lik­si­me is­to­ri­jo­je kaip iš­si­vaikš­čio­ju­si tau­ta?“ su­ren­gęs Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius, Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, fi­lo­so­fas Vy­tau­tas Radž­vi­las kvie­tė šiau­lie­čius kur­ti pi­lie­čių są­jū­dį, kaip al­ter­na­ty­vą tam, kas vyks­ta Lie­tu­vos po­li­ti­ko­je.

Vie­ni V. Radž­vi­lo min­tis pa­lai­kė, dis­ku­ta­vo ir pa­si­bai­gus ren­gi­niui, ki­ti pa­li­ko sa­lę jam įpu­sė­jus. „Kai žmo­nės tam­pa pi­lie­čiais, jie pa­tys ži­no, kaip tvar­ky­tis sa­vo vals­ty­bė­je“, – sa­kė fi­lo­so­fi­jos pro­fe­so­rius.

Ra­gi­na bur­ti dar vie­ną Są­jū­dį

V. Radž­vi­las yra vie­nas iš bend­ri­jos „Vil­niaus fo­ru­mas“ ini­cia­to­rių ir ideo­lo­gų, dis­ku­si­jo­je Šiau­liuo­se da­ly­va­vo ir jau­ni­mo sam­bū­rio „Pro Pat­ria“ at­sto­vai – po­li­to­lo­gas Do­vi­las Pet­kus ir fi­lo­so­fi­jos stu­den­tas šiau­lie­tis Ro­kas Gas­pa­rai­tis.

V. Radž­vi­las aki­no šiau­lie­čius bur­tis į dar vie­ną pi­lie­čių Są­jū­dį, var­di­jo, kad sos­ti­nė­je vei­kia „Vil­niaus fo­ru­mas“, fo­ru­mo užuo­maz­gos yra ir Pa­ne­vė­žy­je. „O ką su­si­bū­rus į fo­ru­mą pi­lie­čiai tu­ri spręs­ti – ži­no pa­tys pi­lie­čiai“, – sa­kė fi­lo­so­fi­jos pro­fe­so­rius, vie­nas iš vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo, įgy­ven­di­nu­sio Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­kū­ri­mą 1990 me­tais, ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rių.

Klau­sy­to­jų abe­jo­nę, kad „Vil­niaus fo­ru­mo“, „Pro Pa­tria“ idė­jų vie­šo­je erd­vė­je be­veik ne­si­gir­di, V. Radž­vi­las at­rė­mė fak­tu iš praei­ties: „Prieš tris­de­šimt me­tų tau­tą pa­vy­ko su­kvies­ti pa­sklei­dus laik­raš­tė­lį „Są­jū­džio ži­nios“.

V. Radž­vi­lo mo­ki­nys R. Gas­pa­rai­tis su­si­rin­ku­siems kal­bė­jo apie to­le­ran­ci­jos dik­ta­tū­rą, kai pa­ti to­le­ran­ci­ja tam­pa ne­to­le­ran­tiš­ka ki­to­kiai min­čiai ar nuo­mo­nei. Ki­to­kią nuo­mo­nę jie sa­kė at­vy­kę iš­sa­ky­ti į Šiau­lius.

V. Radž­vi­las at­sa­ki­nė­jo ir į su­si­rin­ku­sių­jų klau­si­mus.

Apie pi­lie­ti­nę ir po­li­ti­nę vi­suo­me­nę

„Esa­me įstum­ti į pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės įvaiz­džio spąs­tus. Pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė yra ne­blo­gas da­ly­kas ša­ly­se, ku­rio­se vei­kia de­mok­ra­ti­ja. Ta­čiau pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė ir po­li­ti­nė vi­suo­me­nė nė­ra tas pa­ts. Pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė ap­tar­nau­ja po­li­ti­nę sis­te­mą. Pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės vei­ki­mo prin­ci­pas – pa­gal sa­vo in­te­re­sus žmo­nės su­si­bu­ria į tam tik­ras pi­lie­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas ir gi­na kil­nius in­te­re­sus. To­kio ti­po or­ga­ni­za­ci­ja ga­li ko­vo­ti dėl sa­vo in­te­re­sų tik tei­si­nė­mis prie­mo­nė­mis, bet nor­ma­lio­je po­li­ti­nė­je sis­te­mo­je.

Ta­čiau mes tu­ri­me va­di­na­mą­ją kont­ro­liuo­ja­mą­ją de­mok­ra­ti­ją. O jo­je to­kių pi­lie­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų di­džio­ji pro­ble­ma – kad jos ne­su­ge­ba su­sior­ga­ni­zuo­ti ir su­si­vie­ny­ti. Ki­taip ta­riant, pi­lie­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos tam­pa nuo­sta­bia prie­mo­ne skai­dy­ti vi­suo­me­nę ir ne­lei­džia jai tap­ti kumš­čiu, ku­riuo vi­suo­me­nė bu­vo trum­pai ta­pu­si Są­jū­džio lai­kais. Ta­da be­lie­ka ja ma­ni­pu­liuo­ti. Sis­te­ma su­sty­guo­ta taip, kad par­ti­jos, užuo­t rei­ka­la­vu­sios de­mok­ra­ti­zuo­ti ir keis­ti rin­ki­mų sis­te­mą, pa­čios įsi­trau­kia į rin­ki­mų žai­di­mą. Tai­gi tik­ro­ji po­li­ti­ka – rei­ka­la­vi­mas keis­ti sis­te­mą.

Iki maž­daug 1995 me­tų sa­vi­val­dos su­bjek­tas bu­vo vie­tos bend­ruo­me­nė. O grį­žu­si į val­džią no­menk­la­tū­ra pa­da­rė taip, kad sa­vi­val­dos su­bjek­tu ta­po ne­be bend­ruo­me­nė, o sa­vi­val­dy­bių ad­mi­nist­ra­ci­jos. Ne­be žmo­nės sa­ve val­do ir yra val­džios šal­ti­nis, bet – ad­mi­nist­ra­ci­ja. Jei­gu sis­te­ma yra pa­sta­ty­ta ant to­kių vė­žių, ži­no­ma, se­niū­nai yra ski­ria­mi, o ne ren­ka­mi. Tai juk sa­vi­val­dos pa­ro­di­ja!

Ka­da Lie­tu­va tu­rė­jo gy­vą po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą? Vie­nin­te­lį kar­tą – la­bai trum­pai, ta­da, kai Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­joje Ta­ry­bo­je di­džią­ją da­lį su­da­rė nuo Są­jū­džio atė­ju­si in­te­li­gen­ti­ja. Nors in­te­li­gen­ti­ja vie­šai yra kal­ti­na­ma, kad yra ne­prak­tiš­ka, bet jie bent jau tu­rė­jo vi­zi­ją ir vi­su­mos ma­ty­mą, nes po­li­ti­ka nė­ra ūkio va­dy­ba.

Nė­ra nė vie­nos par­ti­jos Lie­tu­vo­je, ku­ri tu­rė­tų bent iš to­lo ką nors pa­na­šaus į po­li­ti­nę Lie­tu­vos vi­zi­ją – kas yra lie­tu­vių tau­ta ir vals­ty­bė, ko ji tu­ri siek­ti. Lie­tu­vos ne­lai­mė yra tai, kad ją be­veik 30 me­tų val­do va­di­na­mie­ji pra­ktiš­ki žmo­nės su kur­mio aki­ra­čiu.

Kaip vei­kia Eu­ro­pa? Dau­gy­bę me­tų prieš „Bre­xit“ ga­lin­giau­si Ang­li­jos uni­ver­si­te­tai skai­čia­vo Eu­ro­pos Są­jun­gos rai­dos sce­na­ri­jų. Ką vei­kė mū­sų va­di­na­mie­ji po­li­ti­kai? Kai bu­vo pa­siū­ly­ta įsi­ves­ti eu­rą, bu­vo sa­ko­ma, kad žmo­nės bus pa­vers­ti skur­džiais, nes, ži­nant kai ku­rių vals­ty­bių sko­las, rei­kė­jo, kad bū­tų jas dau­giau den­gian­čių­jų. Tuo tar­pu Do­nal­das Tus­kas, bū­da­mas Len­ki­jos prem­je­ru, pa­sa­kė, kad Len­ki­ja eu­ro neį­si­ves. O kai jį iš­rin­ko į aukš­tą po­stą Eu­ro­pos Są­jun­go­je, jis at­vy­ko į Lie­tu­vą ir pa­svei­ki­no mus su eu­ro įve­di­mu. Mes net ne­be­su­vo­kia­me, iki kiek mes esa­me smu­kę mo­ra­liai, po­li­tiš­kai, in­te­lek­tua­liai.“

Apie al­ko­ho­lio priei­na­mu­mo ri­bo­ji­mą

„Al­ko­ho­liz­mas – tam­su­mo, skur­do ir pa­na­šių da­ly­kų re­zul­ta­tas. Bū­da­mas en­tu­zias­tin­gas pa­čios idė­jos rė­mė­jas tu­riu pa­sa­ky­ti, kad kaž­kaip keis­tai pra­de­da­ma veik­ti pa­sta­čius ve­ži­mą prieš ark­lį. Jei­gu ne­bus vyk­do­mos mo­kes­čių re­for­mos, ku­rios iš es­mės keis­tų gy­ven­to­jų būk­lę, ge­rin­tų jų ma­te­ria­li­nę pa­dė­tį, tai vi­si tie al­ko­ho­lio ak­ci­zai įtar­ti­nai pa­na­šūs į už­mas­kuo­tą mė­gi­ni­mą iš kaž­kur pa­pil­do­mai su­rink­ti lė­šų į vals­ty­bės biu­dže­tą.

Di­fe­ren­cia­ci­ja tu­ri bū­ti la­bai aiš­ki ir rei­kia la­bai su­bti­liai dirb­ti, nes to­kia re­for­ma ga­li bū­ti pra­žū­tin­ga. Tar­ki­me, be­veik ke­ti­na­ma pa­nai­kin­ti al­ko­ho­lio par­da­vi­nė­ji­mą ma­žo­se par­duo­tu­vė­lė­se. Su­tin­ku, kad blo­gai, kai vy­rai ge­ria, bet ar ma­žos par­duo­tu­vė­lės kai­muo­se iš vi­so iš­liks, tu­rint ome­ny­je, kad iš duo­nos ir pa­na­šių pre­kių yra ga­na ne­leng­va iš­gy­ven­ti? Tai reiš­kia, kad to­kie spren­di­mai ga­li pri­baig­ti kai­mą. Ra­cio­na­li stra­te­gi­ja bū­tų im­tis ra­di­ka­lių prie­mo­nių, kad šei­ma, pra­ge­rian­ti pa­šal­pas, iš vi­so ne­gau­tų pi­ni­gų į ran­kas. O tai, kas da­bar no­ri­ma pa­da­ry­ti, įtar­ti­nai pri­me­na M. Gor­ba­čio­vo ir J. And­ro­po­vo ak­ci­jas.“

Apie „vals­tie­čius“

„Šiuo me­tu dir­ban­tys Sei­me „vals­tie­čiai“ yra dve­jo­pi. Apie pu­sę jų at­sto­vų Sei­me yra nor­ma­lių pa­žiū­rų, bet, de­ja, ne­tu­rin­tys po­li­ti­nės pa­tir­ties, daž­nai tie­siog po­li­ti­nio mąs­ty­mo įgū­džių žmo­nės, ku­rie atė­jo į po­li­ti­ką la­bai stai­giai. Jais leng­va ma­ni­pu­liuo­ti. O va­do­vy­bė­je yra žmo­nių, ku­rie vyk­do se­nų­jų vy­riau­sy­bių kur­są ir jai yra prie­mo­nių pa­veik­ti. To­dėl vis­ką da­bar lems tai, ar „svei­ko­ji“ „vals­tie­čių“ frak­ci­jos da­lis su­si­telks, su­pras, kas de­da­si, ar – ne.

Pa­vyz­džiui, dėl Vy­čio pa­mink­lo sos­ti­nės Lu­kiš­kių aikš­tė­je „vals­tie­čių“ po­zi­ci­jos pa­si­kei­ti­mas ma­ne nu­ste­bi­no, kaip re­ta. Ka­dan­gi pa­mink­lo at­si­sa­ky­mui pri­ta­ria ir „vals­tie­čių“ va­do­vas, žvel­giant šal­tu po­li­to­lo­go žvilgs­niu, be­lie­ka ma­ny­ti, kad esa­ma kaž­ko­kių myg­tu­kų, ku­riuos spus­te­lė­jus ga­li­ma pa­veik­ti „vals­tie­čius“. Ma­tyt, kaž­kas to­kio yra, nes ne­na­tū­ra­liai at­ro­do toks spren­di­mas. Juk Tau­tos pa­mink­lo pa­sta­ty­mas to­kiai par­ti­jai bū­tų ne­mo­ka­mas po­li­ti­nis ka­pi­ta­las. Bū­dų pi­giau už­si­dirb­ti po­li­ti­nio ka­pi­ta­lo tur­būt neį­ma­no­ma su­gal­vo­ti. O kai to­kio da­ly­ko at­si­sa­ko­ma – už to, ma­tyt, yra kaž­kas la­bai rim­ta.“

Apie eli­tą

„Ofi­cia­li sta­tis­ti­ka – eko­no­mi­ka ky­la. Es­ti­jo­je, au­gant eko­no­mi­kai – au­ga al­gos, Len­ki­jo­je au­gant eko­no­mi­kai al­gos au­go tru­pu­tį ma­žiau nei eko­no­mi­ka, bet au­go. Lie­tu­va gal­būt vie­nin­te­lė Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lis, ku­rio­je at­si­gau­nant eko­no­mi­kai al­gos neauga. Iš­ver­tus į žmo­nių kal­bą tai reiš­kia, kad Lie­tu­vo­je tu­ri­me ne­su­vo­kia­mą iš­nau­do­ji­mo mas­tą.

Ko­dėl es­tams pa­vyks­ta kur­ti ores­nę sa­vo vals­ty­bę nei lie­tu­viams? Tai pir­miau­sia lė­mė es­tų tau­ti­nis vals­ty­bi­nis są­mo­nin­gu­mas. Es­tų tau­ta jau­čia daug di­des­nę at­sa­ko­my­bę sa­vo tau­tai. Ten yra la­bai tur­tin­gų žmo­nių, bet tuo be­si­pui­kuo­jan­čių įvai­riuo­se eli­to žur­na­luo­se Es­ti­jo­je nė­ra. Es­ti­jo­je yra eu­ro­pi­nė vi­suo­me­nė.

Aris­to­te­lio min­tis, kad sun­kiau­sias pa­sau­ly­je da­ly­kas yra iš­mok­ti val­dy­ti ir pa­kai­to­mis bū­ti val­do­mam. Tai reiš­kia, kad yra sun­kiau­sia iš­mok­ti pa­lai­ky­ti na­tū­ra­lia pa­gar­ba grin­džia­mus san­ty­kius su įvai­riais žmo­nė­mis ne­prik­lau­so­mai nuo pa­dė­ties. O kaip yra Lie­tu­vo­je? Jei­gu žmo­gus pa­si­jau­čia aukš­čiau už ki­tą, jis – di­džiu­lis po­nas. Jei­gu su­si­du­ria su bent per cen­ti­met­rą aukš­tes­niu už jį pa­tį, – iš kar­to virs­ta šliu­žu.“

Apie dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę ir ne­lie­tu­viš­kas rai­des

„Pa­lai­kant dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę no­ri­ma ga­lu­ti­nai iš­plau­ti pi­lie­ty­bės sam­pra­tą. Ka­dan­gi or­ga­ni­zuo­ja­mas ma­si­nis dar­bo jė­gos įve­ži­mas į Lie­tu­vą, vie­nas iš pa­trauk­liau­sių jau­kų (ka­dan­gi al­gų mū­sų vers­las siū­ly­ti ne­ke­ti­na) dar­bo jė­gai vi­lio­ti – dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės per­spek­ty­va. Tie, ku­rie no­rės įsi­vež­ti į Lie­tu­vą pi­gią dar­bo jė­gą, ar­gu­men­tuos, kad Lie­tu­vo­je gau­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę – leng­va. Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė taps bi­lie­tu į tą Eu­ro­pą, kur ge­riau.

O su­tei­kus pi­lie­ty­bę emig­ra­ci­jo­je esan­tiems lie­tu­viams ne­sun­ku nu­spė­ti, kad kils disk­ri­mi­na­ci­jos klau­si­mas – pi­lie­ty­bė su­tei­kia­ma Lie­tu­vo­je ne­gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams, ar­gi vi­si Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tys žmo­nės nė­ra ly­gia­tei­siai? To­kiu at­ve­ju bū­si­me taip iš­plau­ti, kaip nie­ka­da sa­vo is­to­ri­jo­je. Kas pa­neigs, kad to­kiu bū­du ga­li bū­ti įvyk­dy­ta Sus­lo­vo pro­gra­ma – „Lie­tu­va be lie­tu­vių“? Bet vers­lui – rei­kia…

O įve­dus tris ne­lie­tu­viš­kas rai­des pa­se, Lie­tu­vos lau­kia la­bai daug rū­pes­čių. Tie, ku­rie sa­ko, kad įve­si­me tik tris rai­des, yra ar­ba pik­ta­va­liai, ar­ba ne­mok­šos, nes, pa­vyz­džiui, len­kų žo­dy­ne ki­taip, nei lie­tu­viš­ka­me ra­šo­ma ir „l“ (ł), ir „s“ (sz), o lat­vių žo­dy­ne ki­taip yra ra­šo­mos il­go­sios bal­sės. Va­di­na­mų­jų diak­ri­ti­nių ženk­lų Eu­ro­pos kal­bo­se yra šim­tai. Va­di­na­si, įsi­vel­si­me į neišsp­ren­džia­mą pro­ble­mą, o rei­ka­la­vi­mų tik dau­gės. Štai ko­dėl vals­ty­bės, ku­rio­se yra po­li­ti­nis mąs­ty­mas, to ne­lei­džia. Tai yra spąs­tai. Ko­dėl į juos ei­na­me? Tai ypa­tin­gas men­ta­li­te­to bruo­žas – įpra­tę pa­tai­kau­ti“.

www.skrastas.lt