Itin savalaikis, be galo aktualus ir įsakmiai raginantis atsikvošėti ir susimąstyti straipsnis (v.Jasukaitytės- red.). Vyčio neleista statyti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vis neiškyla A. Smetonos ir kitų 1918 m. didžiųjų valstybininkų paminklai. Tai ne klaida ar koks nors kvailas nesusipratimas, bet Lietuvos valdžios rankomis vykdomos Vilniaus politinio išlietuvinimo ilgalaikės ir gerai apgalvotos strategijos nuoseklus rezultatas. Nuolankiai vykdant Lenkijos politikų valią neriamasi iš kailio, kad Lietuva simboliškai neįsitvirtintų Vilniuje kaip amžinojoje savo sostinėje.
Neatsitiktinai priėmus sprendimą dėl „bunkerio” žaibiškai susitiko premjeras S. Skvernelis ir Kauno meras V. Matijošaitis, o pastarasis tučtuojau paslaugiai pasisiūlė „paimti” Vilniui „nereikalingą” Vytį ir pastatyti jį Kaune – net kur kas didesnį, tikrų tikriausią milžiną.
Politiniu požiūriu šis sumanymas yra vienareikšmis ir nekelia jokių abejonių. Jis reiškia vieną: tyliai sutinkama ir pripažįstama, kad tikroji Lietuva yra „Kauno Lietuva”, o pats šis puikus miestas yra ne laikinoji sostinė, kokia jis laikytas tarpukariu, bet būsimoji nuolatinė Lietuvos sostinė.
Tačiau ši operacija turi ir kur kas medžiagiškesnį aspektą, kuris įžvalgiai aptariamas V. Jasukaitytės straipsnyje. Į jame keliamus klausimus iš tiesų turės būti atsakyta aiškiai ir neišsisukinėjant – galbūt pirmą kartą nuo Sąjūdžio laikų. Mat Vyčio klausimas nėra paprastas ginčas dėl geresnio ar blogesnio paminklo kurio nors šalies miesto ar miestelio centrinėje aikštėje. Tai Vilniaus kaip Lietuvos sostinės tikrojo politinio ir istorinio statuso, taigi – ir Lietuvos valstybės išlikimo bei jos ateities klausimas.
Be abejo, rasis tokių, kurie šiuose pasvarstymuose įžvelgs tik mėginimus pagąsdinti visuomenę pramanyta Lenkijos grėsme. Jie pareikš, kad dabar „kiti laikai”, tad, jeigu kažkada mūsų ilgaamžė kaimynė ir užgrobė Vilnių, tai dabar ne tik pripažįsta jį nedalomos Lietuvos sostine, bet yra gera mūsų bičiulė ir strateginė partnerė.
Šitaip manantiems tenka priminti, kad šiame pasaulyje nėra nieko nepajudinamai tvirto ir pastovaus. Viskas keičiasi. O kaip greitai ir kiek lengvai bei smarkiai keičiasi, Lietuva yra patyrusi savo kailiu. Kai 1923 m. buvo prijungta Klaipėda, miestą iki tol valdžiusi Vokietija ne tik neprotestavo, bet tyliai pritarė, kad jis taptų būtent Lietuvos, o ne kokios nors kitos valstybės dalimi.
Tas pritarimas truko vos penkiolika metų. Štai tokio žmogiškų reikalų nepastovumo kaip tik ir nesuvokia politiškai nebrandžios ir neturinčios istorinės atminties tautos.
Mūsų visuomenės kovos dėl Vyčio rodo, kad visiškai nesuvokiama jo tautinė ir valstybinė reikšmė ir dar kartą paliudija, jog vis dar nesame išaugę iš politinės vaikystės tarpsnio.
Veidaknygė
Viskas teisinga.