2024-12-28, Šeštadienis
naujienlaiškis

Vytautas Radžvilas. Nepraraskime Lietuvos (viešas laiškas)

Gerbiamieji,

Kreipiuosi į Jus su svarbiu prašymu pasirašyti už galimybę Nacionaliniam susivienijimui dalyvauti Europos parlamento rinkimuose birželio 9 dieną. Šis prašymas yra proga trumpai apibūdinti Lietuvoje susiklosčiusią padėtį ir atkreipti dėmesį į vieną faktiškai dar nesuvoktą grėsmę.

Edvino Jusio pokalbį su buvusiu I. Šimonytės patarėju ekonomistu Vaidu Navicku laidoje „Neredaguota“ peržiūrėjo arti 20 000 svetainės lankytojų. Nors turėtų peržiūrėti visi Lietuvos ateičiai neabejingi žmonės, kad sužinotų tai, kas slepiama nuo visuomenės.

Jokia naujiena pats faktas, kad per pastaruosius porą metų į Lietuvą skubiai įleistas stulbinamas skaičius darbo imigrantų iš Baltarusijos ir Rusijos. Tačiau tik išklausius buvusio I. Šimonytės patarėjo p. Navicko pasakojimą, kaip tai buvo padaryta ir toliau daroma, įmanoma suprasti, kas iš tiesų vyksta valstybėje ir su valstybe.

Sąmoningai suplanuota ir nuosekliai vykdoma masinė kolonizacija, kuri jau dabar iš esmės pakeitė Vilniaus ir keičia kitų didžiųjų miestų tautinę sudėtį ir milžinišku mastu Lietuvoje atkūrė spėjusį apnykti paralelinį ir priešišką rusakalbių sovietinių kolonistų pasaulį. Neaptarus Valstybės gynimo taryboje, nežinia kam leidus ir niekam nekontroliuojant įvairiose šalyse įsteigta daugiau kaip 30 migrantų verbavimo centrų. Nors šalyje apstu bedarbių, pigi darbo jėga viliojama į Lietuvą, valstybei skatinant imigraciją išmokomis darbdaviams ir atvykėliams. Lietuvos specialiosios tarnybos nekontroliuoja padėties ir nežino, kiek tarp šių migrantų yra puikiai parengtų šnipų ir diversantų.

Naujais imigrantų srautais atgaivinus imperinį ir šovinistinį rusiškąjį pasaulį, kuriamos šiltnamio sąlygos jam stiprėti ir įsišaknyti Lietuvoje. Jau aišku, kad dauguma atvykėlių iš buvusios SSRS erdvės masiškai plūsta į Lietuvą būtent todėl, kad būdami rusakalbiai, žino, jog tai ypatinga šalis, kurioje nereikalaujama ir nereikia mokytis valstybinės kalbos. Dauguma jų niekina lietuvių tautą ir valstybę ir net neketina mokytis ir kada nors prašnekti  lietuviškai.

Rusiškojo pasaulio bastionai Lietuvoje yra kitakalbės mokyklos. Tačiau net Vilniui vėl tampant rusakalbiu miestu ir dažnėjant vis atviresniems bei įžūlesniems išpuoliams prieš lietuvių kalbą, kurių simboliu tapo jos įvardijimas „šunų kalba“, Lietuva neseka visuotinį mokymą valstybine kalba įsivedančių Latvijos ir Estijos pavyzdžiu. Nors gerai žinoma, kad net didelės ir galingos valstybės vengia ir paprastai neleidžia mokyklų su nevalstybine mokomąja kalba. Jos supranta, kad visavertei ir giliai svetimšalių imigrantų integracijai į valstybės gyvenimą kitakalbės mokyklos yra praktiškai neįveikiama kliūtis. Mat jos visada išlieka uždaros kitų tautų gyventojų salos šalyje ir užsienio valstybių anklavai bei ypač stiprios jų kultūrinės bei iš jos kylančios politinės įtakos zonos.

Visose savo saugumu besirūpinančiose šalyse seniai buvo suprasta ir atsižvelgiama į tai, ką daugybę kartų praktiškai patvirtino visa ankstesnė ir šiandienos istorija: net gerai valstybinę kalbą mokantys svetimšaliai visapusiškai ir organiškai integruojasi į juos priėmusios šalies visuomenę dažniausiai ir lengviausiai tada, kai nuo darželio ar pirmos klasės suolo mokosi kartu ir kasdien bendrauja su savo bendraamžiais nebūdami nuo jų atriboti kitakalbiuose atskirų mokyklų getuose.

Asmeninis bendravimas ir jo kuriamas priklausomybės tai pačiai politinei bendrijai jausmas, o ne formaliai geras kalbos mokėjimas yra svarbiausias ir patikimiausias tikros integracijos laidas. Kitaip negu Latvijoje ir Estijoje, mūsų šalyje ši elementari tiesa nėra suvokiama arba jos nenorima pripažinti. Todėl einama priešingu keliu ir net keliamas kitakalbių mokyklų, taigi svetimo ir pavojingo putiniško rusiškojo pasaulio, gynimo vajus.

Lietuvių kalbos stūmimas iš viešojo gyvenimo ir jos vartojimo srities sąmoningas siaurinimas yra vienas svarbiausių dabartinės valdžios kalbos politikos, kuriai pritaria ir opozicija, programinių uždavinių. Nuosekliais žingsniais pamažu ir atsargiai įgyvendinamas tikslas išplėsti ir įtvirtinti rusiškąjį pasaulį Lietuvoje per rusakalbių mokyklų tinklo išsaugojimą bei plėtrą, tam pasitelkiant net Ukrainos pabėgėlius, itin konceptualiai ir aiškiai suformuluotas Seimo Ateities komiteto pirmininko R. Lopatos straipsnyje.

Jame tiesiai  ir be užuolankų teigiama, kad rusiškos mokyklos Lietuvoje reikalingos ukrainiečių vaikams. Taigi išsakoma nuostata, kad ukrainiečių vaikai turi ne mokytis lietuviškose mokyklose ir integruotis į lietuviakalbę visuomenę, bet lankyti rusiškas mokyklas ir integruotis į Lietuvoje ir taip besiplečiantį rusiškąjį  pasaulį. Neseniai įvykusi minėto komiteto pirmininko organizuota diskusija dėl mokymo tautinių mažumų kalbomis iš esmės virto vieša rusakalbių mokyklų gynimo akcija ir atskleidė ketinimus Vilnių paversti milijoniniu rusifikuotu miestu. Jame lietuviai vėl turėtų tapti etnine kalbine mažuma su visais iš to kylančiais padariniais lietuvių kalbos statusui ir vartojimo aprėpčiai.

Diskusijos dvasią ir esmę ryškiausiai perteikia Seimo Švietimo, mokslo ir sporto komiteto pirmininko A. Žukausko pasisakymas, kuriame, pranokdamas LSSR laikų jedinstveninkus, jis atvirai tyčiojasi iš prie mokymo valstybine kalba pereinančių latvių, įžūliai ir ciniškai postringaudamas, kad perimdami visose demokratinėse šalyse taikomą ir įprastą ugdymo valstybine kalba praktiką latviai tik demonstruoja savo tautinio nevisavertiškumo kompleksus.

Neatsitiktinai Lietuvoje dar kartą metams pratęstas terminas ukrainiečių pabėgėliams,  o faktiškai visiems imigrantams iš Baltarusijos ir Rusijos, minimaliai pramokti lietuvių kalbą. Tuo tarpu Latvijoje numatyta visus nenorinčius mokytis latviškai ir nesugebėjusius įgyti būtiniausių kalbos įgūdžių atvykėlius iš Rusijos po dviejų metų išsiųsti iš šalies. Naujausias žingsnis stumiant lietuvių kalbą iš viešosios erdvės yra Laisvės partijos frakcijos Seimo pavasario sesijai siūlomas įstatymo projektas panaikinti Valstybinę lietuvių kalbos inspekciją. Siekiama, kad šalies piliečiai neturėtų į ką kreiptis, kai bus atsisakoma juos aptarnauti valstybine kalba. Naujausiu pasityčiojimu iš valstybinės lietuvių kalbos reikia laikyti Seimui teikiamą svarstyti Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatymo pataisą, kuria siūloma visų šalies mokesčių mokėtojų sąskaita sumažinti GPM mokestį valstybinės lietuvių kalbos egzaminą išlaikiusiems užsieniečiams, nors savo valstybinę kalbą gerbiančioje šalyje ją išmokti turėtų būti laikoma savaime suprantama kiekvieno atvykėlio pareiga ir reikalaujama ją vykdyti.

Sąmoningai organizuojama masinė imigracija ir nuoseklus bei metodiškas lietuvių kalbos stūmimas iš viešojo gyvenimo jau netolimoje ateityje neišvengiamai sukels milžiniškus ir pavojingus politinius padarinius. Didžiausiais tempais ES augantis darbo imigrantų į Lietuvą skaičius ir spartėjantis rusų kalbos plitimas bei įsitvirtinimas vis labiau užgožiamos lietuvių kalbos sąskaita kuria paralelinę rusiškojo pasaulio bendruomenę. Jai priklausantys atvykėliai po 5 metų galės siekti nuolatinių gyventojų statuso. Jį gavę įgis teisę balsuoti savivaldos rinkimuose. Tai reiškia, kad iš pradžių Vilniuje ir Klaipėdoje, o vėliau ir kituose didesniuose miestuose, iš esmės pasikeistų savivaldos organų sudėtis. Tik laiko klausimas, kada taptume kolonistų dominuojamos griežtai antilietuviškos ir antivalstybinės vietos valdžios sprendimų įkaitais ir klusniais vykdytojais.

Jeigu po Europos Parlamento rinkimų ES neįvyks esminių migracijos politikos pokyčių, jau dabar skatinanti masinę imigraciją į Europą ir įvedusi privalomas imigrantų paskirstymo kvotas valstybėms narėms Europos Komisija neabejotinai pasiduos Kremliaus spaudimui ir pritars iš Baltarusijos ir Rusijos atvykusių imigrantų reikalavimams suteikti jiems balsavimo teisę vietos savivaldos rinkimuose. Visi argumentai dėl šių Lietuvai priešiškų imigrantų keliamo pavojaus nacionaliniam saugumui ir pačiai valstybei bus neišgirsti arba atmesti apeliuojant į „žmogaus teisę“ nevaržomai atvykti ir gyventi ten, kur jam patinka.

Įsileidusi daugybę imigrantų iš priešiškų šalių ir juos legalizavusi kaip nuolatinius gyventojus, Lietuvos valstybė atsidurtų blogesnėje padėtyje, negu buvo iš SSRS besivadavusi LSSR. Tada Nepriklausomybei aršiai besipriešinusius jedinstveninkus ir autonomininkus buvo galima pagrįstai laikyti valstybės okupantės į Lietuvą neteisėtai atkeltais kolonistais. Šiuo metu vykdoma forsuota imigracija iš tikrųjų yra ekonominiais motyvais nevykusiai dangstoma šliaužianti šalies kolonizacija ir hibridinė Lietuvos valstybės reokupacija. Tik laiko klausimas, kada iš anksto formuojamas gausus ir organizuotas naujasis, dabar jau įteisintas, putiniškos dvasios persmelktas rusiškasis pasaulis sukils prieš Lietuvos valstybę. Tai yra, pirma patogia proga smogs jai į nugarą, kaip kadaise padarė senasis prosovietinių kolonistų imperininkų kontingentas. Tik nuo besikeičiančių geopolitinių aplinkybių priklausytų, kada teisėtais šalies gyventojais ar net piliečiais padaryti atvykėliai „prisimins“, kad Vilnius ir Pietryčių Lietuva yra Lietuvos „atplėštos“ Baltarusijos arba Lenkijos žemės ir pareikalaus „grąžinti“ Klaipėdą neva Lietuvai ją dovanojusios SSRS teisių perėmėjai Rusijai.

Vyksta iki šiol daugelio Lietuvos piliečių vis aiškiau nujaučiamas, bet iki galo nesuvoktas ir neįvardytas šiurpus žaidimas Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos likimu. Jį galima drąsiai prilyginti 1940 m. „Stalino saulės“ nešėjų įvykdytai išdavystei.

Nacionalinis suvienijimas jau seniai kartoja ir įspėja: jeigu ši išdavystė, vykstanti masinė kolonizacija ir hibridinė šalies reokupacija nebus sustabdyta, prarasime Lietuvą. Šį kartą teisėtai ir negrįžtamai.

Laikas ginti išduodamą ir naikinamą Tėvynę. Vienas iš Nacionalinio susivienijimo pastangų išsaugoti  lietuvišką Lietuvą žingsnių  yra siekis dalyvauti artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose. Tai pirmieji per daugelį dešimtmečių iš tiesų svarbūs tokio pobūdžio rinkimai. EP tampa politiniu forumu, kuriame bus sprendžiamas ES ir ją sudarančių tautų bei nacionalinių valstybių išlikimo, statuso ir vaidmens Sąjungoje klausimas. Šie rinkimai Nacionaliniam susivienijimui svarbūs tiek pat, kiek Sąjūdžiui buvo svarbūs rinkimai į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, kuris tapo politinio mūšio dėl Ribentropo-Molotovo pakto pripažinimo arena.

Prašau pasirašyti už Nacionalinio susivienijimo galimybę dalyvauti šiuose rinkimuose ir pasidalinti šiuo prašymu su kitais. Pasirašyti galima VRK puslapyje, į kurį nukreipia ši nuoroda.

Pagarbiai

Vytautas Radžvilas

Reklama

Susiję straipsniai

Karas Ukrainoje. Tūkstantis trisdešimt aštuntoji (gruodžio 27) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Agresorius Ukrainos teritoriją atakavo dviem balistinėmis raketomis Iskander M. Panašu, kad jų ukrainiečiams numušti nepavyko....

KAS VYKSTA SU NACIONALINIU VĖŽIO ISTITUTU?

Lietuvos žmogaus teisių gynėjams bei kitoms visuomeninėms organizacijoms viešumon iškėlus klausimą dėl Nacionalinio vėžio instituto likimo, valdžios institucijose...

Britų karininkas: „Nevyksta joks genocidas“

Endrius Foksas (Andrew Fox), buvęs britų karininkas ir dezinformacijos ekspertas, apžvelgia kai kuriuos prieštaringiausius teiginius, susijusius su Gazos...

Vokietija – didžiausia ES problema ar galimybė keistis?

Almantas Stankūnas Vis dar prisimename laikus, kai stabiliai auganti ekonomika, galinga pramonė ir užsienio prekybos perteklius darė Vokietiją ES...