Vytautas Radžvilas. Pagaliau lūžis

Krenta uždanga ir artėja kryžkelė. Pagaliau atėjo laikas ramiai apmąstyti ir įvertinti V. Sinicos straipsnį apie trečiąją – jau „europeizuotą“ – LKP/TSKP burokevičininkų ir autonomininkų koloną Lietuvoje ir VU TSPMI.

Straipsnis mintyse sugrąžino į atmintinų 1988 m. rudenį. Įsiplieskusi diskusija neabejotinai bus įvertinta kaip lūžio taškas ar slenkstis, tiksliau – politinė kryžkelė, kurią priėjus visiems Lietuvos politikos tyrinėtojams ir komentatoriams neišvengiamai teks apsispręsti. Pirmą kartą buvo nepaneigiamais faktais ir neatremiamais argumentais įrodyta, kad Lietuvoje ir svarbiusiame šalies politikos tyrimų ir mokymo centre drąsiai veikia ir net klesti, o dar tiksliau kalbant – viešpatauja antivalstybinių pažiūrų nebandantys arba neįstengiantys nuslėpti jaunosios burokevičininkų ir autonomininkų kartos atstovai.

Lygiai tas pats įvyko 1988 m rudenį: įsijautę į rimtų mokslininkų vaidmenis ir įpratę vaikščioti pasipūtėliškai pakeltomis galvomis, mokslinio komunizmo, kompartijos istorijos, mokslinio ateizmo ir panašių ideologizuotų pseudomokslų korifėjai sutriko ir bailiai susigūžė išgirdę anksčiau niekieno netartus žodžius: jie yra ideologiniai šarlatanai ir nusikaltėliai, naikinantys lietuvių tautą ir valstybę. Dauguma šių „mokslininkų“ ir „pažangos vėliavnešių“ buvo mažaraščiai ir grynai intelektualiniu bei akademiniu požiūriu. Todėl vos tik praradę LKP ir KGB rėmėjų užnugarį, jie pasijuto bejėgiai, nes neįstengė nieko, išskyrus nerišlų veblenimą, priešstatyti nepalyginti geriau išsilavinusių, bet iki tol prievarta tildomų režimo kritikų argumentams.

Šis scenarijus kartojasi: V. Sinicos oponentas (kiek šitaip pagrįsta ir teisėta vadinti asmenį, griaunantį konstitucinius Lietuvos valstybingumo pagrindus būtų atskiras klausimas) vis dėlto, pats šito greičiausiai nenorėdamas, padarė visuomenei naudingą šviečiamąją paslaugą – visiškai atskleidė savo ir kitų straipsnyje įvardytų autonomininkų politinio mąstymo prielaidas ir jų puoselėjamą bei mėginamą įtvirtinti Lietuvos ateities viziją.

Diskusija svarbi tuo, kad galutinai išsklaido iliuzijas, jog visi dirbame Lietuvai: tokių iliuzijų uždanga negrįžtamai krenta ir darosi akivaizdu, kad Lietuva, kuriai dirba V. Sinica, ir ta Lietuva, kuriai mano tarnaujantis jo oponentas su bendraminčiais, yra visai skirtingos Lietuvos. V. Sinica gina konstitucinę Lietuvos valstybės sampratą, pasak kurios šios valstybės steigėja ir suverenas yra lietuvių tauta.

Oponentas šia samprata neslėpdamas bjaurisi laikydamas ją beviltiška, todėl visokeriopai „dekonstruotina“ istorine atgyvena. Jam visiškai priimtina, kad teritorinis darinys, vadinamas Lietuvos Respublika, bus „eurofederalizuotas“ ir paverstas politiškai beteisiu ir bejėgiu Europos kvaziimperijos administraciniu vienetu. V. Sinicai rūpi, kad lietuviai išliktų politiškai organizuota ir laisva, tai yra savivaldi tauta ir jos apgyvento Žemės lopinėlio vienintelis teisėtas šeimininkas ir sargas.

Jo oponentas su bendraminčiais vykdo visai kitą politinę programą, kurios esmę ir tikslą nesivaržydamas ir atvirai išsakė buvęs Europos Vadovų Tarybos prezidentas H. Van Rompuy: „Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalų žmogų – Homo Europaeus“. Tą patį nuolatos ir atkakliai kartoja ir kiti aukšti bei įtakingi ES vadovai. Tik Lietuvoje linkstama apsimesti nesuprantant, ką tai reiškia, ir droviai nutylima, jog tai yra jau girdėta ir šį tą primena.

O primena štai ką: ,,Ruskij, litoviec, ukrainiec, kazach, latyš – kakaja raznica, vied my vsie sovietskyje liudi“ („Rusas, lietuvis, ukrainietis, kazachas, latvis – koks skirtumas, juk mes visi tarybiniai žmonės“). Todėl be galo lengva išversti ES eksprezidento pakilią ir net pompastišką programinę frazę į tokią pat šių dienų paprastą kalbą: „Vokietis, prancūzas, vengras, lietuvis, suomis – koks skirtumas, juk mes visi europiniai žmonės“. Verta įsidėmėti: Lietuvoje jau rengiami ir skelbiami „Europos žmonių“ festivaliai ir šventės.

Gerą akademinį paasirengimą politinių idėjų srityje turintis V. Sinica kiaurai permato trečiosios burokevičininkų bangos tikrąsias nuostatas ir ketinimus. Jų tikslas toks pat kaip ir pirmtakų prieš tris dešimtmečius – sunaikinti lietuvių tautą ir valstybę savo pačių rankomis. Labai iškalbinga, kad jo oponentas atkakliai kalba apie „tautines mažumas“, nors kaip politikos mokslininkas privalėtų žinoti, jog ši sąvoka yra „europeizatorių“ primesta ideologema. Teoriniu ir istoriniu požiūriu ji absoliučiai klaidinga ir nepritaikoma Lietuvai, nes mūsų šalyje tautinių mažumų nėra. Čia gyvena tik per šimtmečius susiformavusios tautinės bendrijos, kurios yra natūrali ir organiška lietuvių politinės tautos dalis ir lygiateisiai bei visaverčiai šalies piliečiai.

Tačiau euroburokevičiniams ideologams tokie teoriniai mažmožiai ir istoriniai netikslumai nerūpi. Jiems iškeltas (ar išsikeltas) uždavinys aiškus: reikia žūtbūt įrodyti, kad Lietuva – tai teritorija, kuri „priklauso visiems“ ir kurioje lietuviai yra tik viena iš daugelio „tautinių mažumų“, neturinti šioje žemėje ir šalyje jokių ypatingų teisių. Net jeigu kol kas ir laikinai vis dar yra gausiausia mažuma. Todėl jie privalo dėl visko „tartis“ – net dėl valstybinės kalbos statuso ir jos mokymo. Žinoma, ir nuolankiai maldauti, kad kitakalbiai jos teiktųsi mokytis savanoriškai, kaip kad buvo okupacijos laikais.

Iš tiesų būta geranoriškų ir kultūringų atvykėlių iš „plačiosios tėvynės“, kurie iš pagarbos mūsų tautai stengėsi mokytis kalbos ir ją neblogai išmokdavo. Bet neprivalėjo. Todėl daugelis ne sykį girdėjamo viešai tariamus girto Lietuvos „išvaduotojo“ žodžius: „Prokliatyje fašysti. My vas osvobodili. Kogda perestanete gavarit na svajom sobacjem jazykie, katorovo nie možet poniat normalnyj čeloviek?“ ) („Prakeiti fašistai. Mes jus išlaisvinome. Kada nustosite kalbėję savo šuniška kalba, kurios negali suprasti normalus žmogus?“) Dažniausiai tie viešai žeminami lietuviai nudelbdavo žemyn akis ir niūriai tylėdavo bejėgiškai gniauždami kumščius. Duoti į dantis tokiam „išvaduotojui“ buvo didžiai pavojinga, nes, kaip būtų sakoma šiandien, tai būtų buvę palaikyta „politiškai nekorektišku“ išpuoliu. O ano meto kalba tai buvo vadinama „nacionalinės nesantaikos kurstymu“, už kurį grėsė baudžiamoji atsakomybė ir reali perspektyva atsidurti už grotų ne vieneriems metams.

V. Sinicos įžiebta diskusija todėl ir tapo galutinio mūsų politinės savivokos lūžio pradžia, kad privertė visus jos dalyvius nusimesti kaukes ir kloti idėjines kortas ant stalo. Nukritus ideologinės vienybės iliuzijų uždangai, takoskyros darosi tokios pat ryškios kaip ir vis dažniau atmintyje atgyjantį tą 1988 m. rudenį. A. Sniečkaus ir M. Burokevičiaus gvardija besąlygiškai buvo minėtų „išlaisvintojų“ pusėje. Tampa akivaizdu, kad trečioji autonomininkų banga – šių dienų tos gvardijos mokiniai ir sekėjai – taip pat ir galbūt nesąmoningai ilgisi tų laikų ir tvarkos, kai lietuviai savo pavergtoje šalyje buvo antrarūšiai piliečiai ir atėjūnų pastumdėliai, nuolankiai kaulijantys jų palankumo ir malonių…