Vytautas Radžvilas. Pasirinkimas ne tik Vilniui, bet ir Lietuvai

Autorius yra filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Nacionalinio susivienijimo kandidatas į Vilniaus merus Vytautas Sinica išsamiame interviu išdėstė savąją Lietuvos sostinės ateities viziją. Pastaroji yra principinė alternatyva dabartinio mero R. Šimašiaus ir siekiančio tapti jo įpėdiniu mero poste Laisvės partijos kandidato požiūriui į miesto paskirtį ir egzistavimo prasmę. Principinius skirtumus tarp Laisvės partijos ir NS požiūrio į Vilnių galima glaustai apibendrinti keliomis opozicijomis:

– ES nevalstybinio darinio administracinis centras VS suverenios valstybės istorinė ir politinė sostinė;

– „Dekonstruotas“, tai yra iš pagrindų sugriautas ir „tuščioje vietoje“ konstruojamas neatpažįstamai kitas miestas vs kruopščiai saugomas ir organiškai puoselėjamas bei auginamas miestas;

– Beveidis multikultūrinis, apvalytas nuo visų Lietuvos valstybingumo ir laisvės kovų tradicijas primenančių atminties ženklų provincialus didmiestis su nukirstomis istorinėmis šaknimis VS gerbianti ir puoselėjanti savąsias tautines bendrijas bei jų kultūrinį paveldą ir kartu savo lietuviškumą ir savitumą bei ilgą istorinę valstybingumo tradiciją pabrėžianti išdidžios Europos tautos valstybės sostinė.

Taip pat turi būti aiškiai įvardytos šių principinių skirtumų, kuriuos iš tikrųjų tenka laikyti neperžengiama mentaline praraja, istorines ir politines ištakas. R. Šimašius ir V. Sinica įkūnija absoliučiai skirtingas nuostatas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės atžvilgiu. Jos išsiskyrė ir susiformavo sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Vilniaus meras yra tipiškas vėlyvojo sovietmečio komsomolo aktyvistų kartos atstovas

Vilniaus meras yra tipiškas vėlyvojo sovietmečio komsomolo aktyvistų kartos atstovas. SSRS darė tai, ką visos imperijos daro užgrobtose šalyse. Ji su šaknimis rovė tautinę ir valstybinę jauseną. Buvo trinama istorinė atmintis ir metodiškai griaunama tautinė ir valstybinė sąmonė. Propaganda kartojo dieną naktį: XIX a. tautinis lietuvių atgimimas buvo klaida, o 1918 m. sukurta Lietuvos Respublika – nesusipratimas. Ugdytas kultūrinio nevisavertiškumo jausmas ir diegta panieka „neperspektyviai“ lietuvių kalbai, kartu visokeriopai skatinant kuo greičiau pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos.

Reikia pasakyti be užuolankų: šios nuostatos buvo tapusios R. Šimašiaus ir panašių į jį veikėjų kohortos giliausia savastimi. Šie jauni žmonės nebuvo girdėję apie Molotovo – Ribentropo paktą, o jeigu atsitiktinai nugirdo – tikėjo, kad tai tik „buržuazinių nacionalistų“ šmeižtas, o Lietuva buvo ne okupuota, bet joje įvyko taiki socialistinė darbo žmonių revoliucija. Jie buvo auklėjami komunistine „proletarinio internacionalizmo“ dvasia ir nuoširdžiai laikė atskalūnais ir atgyvenomis visus, išdrįsdavusius užsiminti apie nepriklausomos valstybės atkūrimą.

Didele dalimi tai buvo jau visiškai ištautinta ir išvalstybinta karta, pasiruošusi tapti šviesaus komunizmo rytojaus statytojų avangardu. Bet šią misiją įvykdyti sutrukdė kažkoks nelemtas Sąjūdis. Teko skubiai prisitaikyti arba, kaip mokė M. Gorbačiovas, persitvarkyti. Bet okupantų išugdytos nuostatos ir jų spėta įskiepyti giliai antilietuviška pasaulėžiūra niekur nedingo. Jos tik buvo įvilktos į kiek atnaujintą „vakarietiškų vertybių“ žodyną.

Tai supratus savaime paaiškėja, iš kokių pasaulėžiūrinių ir intelektualinių šaltinių kyla visi R. Šimašiaus ir jo bendraminčių sprendimai ir veiksmai ne tik Vilniuje – jie yra iš sovietmečio ateinančio požiūrio į Lietuvą ir jos ateitį apraiškos. Nebereikia Lietuvos ir lietuviško Vilniaus (No Lithuania at All – perfrazuojant JAV vykstančių progresyviųjų protestų šūkį) – tokia yra šio požiūrio esmė.

Spauskite paveikslėlį