Šiandien Žinių radijo eteryje vykusioje laidoje „Įvykiai ir komentarai“ buvęs Andriaus Kubiliaus patarėjas ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narys Virgis Valentinavičius pareiškė, kad po Naujojoje Zelandijoje įvykusių žudynių ir Lietuvoje derėtų susimąstyti apie kraštutinio nacionalizmo ir ksenofobijos grėsmes, o konkrečiai, pradėti bijoti Vytauto Radžvilo, esą judančio link to, kas įvyko Naujojoje Zelandijoje.
Neabejoju, kad Virgio Valentinavičiaus išpuolį tinkamai įvertino radijos laidos klausytojai ir visi apie jį žinantys sveikos nuovokos nepraradę žmonės. Vis dėlto nepakanka pasakyti, kad tai yra tik ideologinės neapykantos apakinto ir trokštančio rinkimuose TS-LKD partijai pasitarnauti jos pagalbininko apgailėtinas poelgis. Iš pažiūros grynai asmeninis akibrokštas mano atžvilgiu yra kur kas platesnio ir pavojingesnio reiškinio dar vienas ir labai tipiškas pavyzdys.
V. Valentinavičius priklauso tam gausiam sovietmečio filosofų, humanitarinių ir socialinių mokslininkų sluoksniui, kurie jau buvo visiškai persiėmę okupanto brukta pasaulėžiūra ir buvo pasiruošę atiduoti visas jėgas šviesios komunistinės ateities statybai. Religija, tauta, valstybė – šie dalykai jų sąmonėje ir vaizduotėje jau egzistavo nebent kaip beprasmiškos ir turinčios išnykti atgyvenos.
Kaip ir dera pavyzdingiems tarybiniams piliečiams ir „pažangiems mokslininkams“, jie buvo pasiruošę kovoti su jomis iki pergalingos pabaigos. Pasaulėžiūriniu ir vertybiniu požiūriu jie niekuo nesiskyrė ir nesiskiria nuo M. Burokevičiaus gvardijos. Ir, kaip matome, kovoja iki šiol. Jie yra savo tautos ir valstybės duobkasiai, tęsiantys savo pirmtakų ir mokytojų pradėtą Lietuvos naikinimo darbą.
Kadangi ideologinio pamišimo ribą pasiekusi jų kova su bent jau Lietuvoje išsigalvotu vėjo malūnu – pamėklišku „radikalios dešinės nacionalizmu“ ir tik liguistoje vaizduotėje galinčia rastis „dešiniojo terorizmo“ grėsme – pirmiausia naudinga ir tarnauja vienintelei valstybei, dera pasakyti be užuolankų – šie žmonės veikia kaip V. Putino šeštoji kolona.
Dėl savo gausumo ir uolumo jie yra būtent politinis reiškinys – ideologines iškabas pakeitusių komunistinių išverstakūrių armija, griaunanti valstybę nuožmiau ir efektyviau negu V. Putino penktąja koloną sudarantys atviri Lietuvos priešai ir nekentėjai. V. Valentinavičius yra tik šios armijos kareivis.
Kas ne su manimi – tas priešas. Taigi kuo skiriasi Radžvilas nuo Burokevičiaus?
kažkoks nerišlus darželinuko vertas atsišaudymas, užpilant pažiūras kritikuojantį asmenį jokio pagrindimo nereikalaujančiais kaltinimais visom įmanomom nuodėmėm. Jei Radžvilas nepritaria N.Zelandijos ir pan.ekstremistams radikalams, ir Valentinavičius be jokio pagrindo jį lipdo į šį kontekstą, visada galima ramiai filosofiškai (kaip priklausytų pagal vietą visuomenėje) atsakyti, Bet nieko panašaus nevyksta – Radžvilas jau pasijuto politiku, įsijautė į priešrinkiminę kovą ir pyškina negailėdamas, net nesusimąstydamas kaip neadekvačiai atrodo iš šalies.
Nemanau, kad Virgį Valentinavičių galima būtų pavadinti iškabas pakeitusių komunistinių išverstakūrių armijijos kariu, griaunančiu valstybę nuožmiau ir efektyviau negu V. Putino penktąjoji koloną. Čia eilinis desperatiškas Radžvilo nusišnekėjimas.
Gaila, kad turim šališką žiniasklaidą. Tokiems valentinavičiams duota teisė pliurpti bele ką, jie dirba su studentais