Šiauliuose vykusių kandidatų į Europos Parlamentą debatų metų teko griežtai pareikalauti TS-LKD narės R. Juknevičienės baigti tris dešimtmečius besitęsiantį piemens ir vilkų žaidimą. Daug kas primiršo, o jaunoji karta dažniausiai ir nežino to žaidimo esmės ir ištakų.
Kylant Sąjūdžio bangai ir stiprėjant kovai dėl Nepriklausomybės Lietuvoje buvo daugybė sovietų konclagerių, kalėjimų ir tremčių pragarą praėjusių žmonių. Pusę amžiaus jie buvo priversti užgniaužti atmintyje patirtą skausmą ir tylėti. Ir štai išmušė valanda, kai galėjo atvirai ir viešai prabilti apie patirtas kančias ir sulaužytus gyvenimus. Visa jėga prasiveržė giliausiose sielos ir širdies kertelėse uždaryti atsiminimai, didžiulės neteisybės, begalinės nuoskaudos ir žmogiškai suprantamo bei pateisinamo pykčio jausmas. Pradėta reikalauti teisingumo ir pelnyto atpildo budeliams ir skriaudėjams. KGB. SSKP, SSRS ir Rusija — šie žodžiai tapo patirto Blogio nešėjų įvardijimais. Visiškai pelnytai, nes tai iš tiesų kuo tikriausias blogis.
Tačiau čia pat atsirado apsukruolių, pajutusių galimybę ir progą konjunktūriškai pasinaudoti šiais žmonėmis ir politiškai pasipelnyti iš jų skausmo. Jie pradėjo ciniškai žaisti šių žmonių kančia ir jausmais tapdami uoliausiais ir aršiausiais KGB, kompartijos, Sovietų Sąjungos ir Rusijos smerkėjais.
Tarp jų pirmuoju smuiku griežė stiprėjusio bei akivaizdžiai artėjusio valdžios link Sąjūdžio veikėjai, vėliau pasivadinsiantys konservatoriais. Daugeliu atveju tai buvo prisiplakėliai prie Sąjūdžio ir atsitiktiniai pakeleiviai, kurie patys ir jų šeimos ne tik nepatyrė sovietinių represijų, bet buvo aktyvūs šviesios komunizmo ateities kūrėjai. Jie lengvai perprato režimo aukų mintis ir jausmus.
Ir kiekvieną mielą dieną nuo aušros iki sutemos ėmė mechaniškai kartoti frazes, kurias troško girdėti atpildo ir teisingumo trokštantys žmonės. O šie labiausiai pasaulyje troško vieno – kad niekada nepasikartotų jų išgyventas košmaras. Tie žmonės sakydavo ir sako: „sutinkame valgyti sausą duoną ar net badauti, kad tik nesugrįžtų tie, kurie mus trėmė ir žudė“. Budeliai ir žudikai galėjo grįžti tik iš Rytų.
Apsukruoliai tobulai pasinaudojo šiuo visiškai pagrįstu nerimu, paversdami jį tramplinu į būsimosios valdžios olimpą. Šitaip savaime be galo svarbi Rusijos keliamos grėsmės tema tapo šiems veikėjams neišsenkančia politinio ir rinkiminio aukso gysla, dešimtmečius tiesiančia kelią į renkamus politinius postus ir skiriamas valdžios kėdes. Jie puikiai žino, kad daugelis balsuojančių už juos rinkėjų yra patriotiški ir išsilavinę žmonės. Bet jie yra pažeidžiami ir lengvai manipuliuojami, nes jų politinį įžvalgumą ir absoliučiai būtiną sveiką kritiškumą slopina patirtų kančių atmintis. Jie balsavo ir balsuoja už tuos, kuriuos laiko savo gynėjais nuo galinčios sugrįžti Rusijos ir ypač nuo dabartinių Putino ordų.
„konservatorių“ viršūnėlėse pamažu susiformavo tvirtas įsitikinimas: kad ir kokią klaidą, nesąmonę, nusikaltimą ar net išdavystę padarytume būdami valdžioje, visada užteks pasakyti, kad šitaip stabdome Rusija ir Putiną – ištikimieji patikės ir vis tiek balsuos, kad ir kas įvyktų.
Todėl jų besąlygiškai ir net aklai remiamų „konservatorių“ viršūnėlėse pamažu susiformavo tvirtas įsitikinimas: kad ir kokią klaidą, nesąmonę, nusikaltimą ar net išdavystę padarytume būdami valdžioje, visada užteks pasakyti, kad šitaip stabdome Rusija ir Putiną – ištikimieji patikės ir vis tiek balsuos, kad ir kas įvyktų.
Šitaip elgtis – ne kiekvienam. To meto Sąjūdyje, kaip ir šių dienų Lietuvos visuomenėje, yra daugybė patriotiškų žmonių, kurie puikiai supranta Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę. Tačiau, kitaip negu patriotizmo ir Rusijos stabdytojų monopolį užsigrobę A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės tipo veikėjai, jie turėjo ir turi paprasčiausią`moralinio padorumo ir intelektualinės savigarbos jausmą. Supranta, kad 24/7 mechaniškai ir bukai kartoti, kad Rusija ir Putinas yra grėsmė, yra taip kvaila ir absurdiška, kaip kiekvienos dienos vakare visiems šaukti, kad rytoj išauš kita diena ir vėl patekės saulė.
Dar svarbesnė kita paskata, nei akimirką nepamirštant Rusijos keliamos grėsmės ir tyliai ruošiantis ją atremti – visiems žinoma piemens ir vilkų istorija. Juk visi girdėję atsimename pasakojimą, kaip baigėsi bandą ganiusiam piemeniui, kuris, melagingai šaukdamas „vilkai puola!“, kelis kartus tuščiai prisišaukė visą kaimą. O kai šie puolė iš tiesų, kaimas neatėjo į pagalbą manydamas, jog piemens keliamas aliarmas vėl melagingas…
Šio monopolio kaina valstybei yra baisi. Lietuvoje niekada netrūko ir netrūksta vadinamųjų vatnikų. Norint galima gana tiksliai atpažinti ir įvardinti tikruosius. Tačiau valstybės sargybos monopolininkams rūpėjo ir rūpi ne tai. Iš piršto laužiami šmeižikiški kaltinimai prorusiškumu jau valstybės atkūrimo priešaušriu buvo pradėti naudoti kaip įrankis šalinti iš viešosios erdvės ir aktyvaus politinio gyvenimo tuos, kurie buvo laikomi konkurentais ir kliūtimis prasiskinti kelią prie valdžios ir jos atveriamų gėrybių aruodų. Prie jų atkakliausiai veržėsi, išskyrus retas išimtis, būtent tie, kurie ankstyvuoju ir pavojingiausiu Sąjūdžio formavimosi bei kovos už Nepriklausomybę tarpsniu laikėsi per patrankos šūvį ir tūnojo pakampėse stebėdami, kuo viskas baigsis. Pavojui mažėjant jie darėsi vis įžūlesnį, kol galiausiai išlindo iš šešėlio ir tapo didžiausiais Lietuvos patriotais bei karščiausiais Rusijos stabdytojais.
Nepagrįsti kaltinimai arba gyvatiškai suktos užuominos „dirbant Rytams“, viešai svaidomi įtarinėjimai „tarnaujant Kremliui ir Putinui“, beatodairiškai lengvai klijuojamos vatnikų etiketės kam papuola Lietuvoje pamažu sukūrė slogią moralinio ir psichologinio teroro atmosferą. Nepakėlę jos tvaiko iš politikos ir viešojo gyvenimo pasitraukė daug drąsių ir pasiruošusių kvalifikuotai dirbti atkurtai valstybei Sąjūdžio pirmeivių. Būtent ši žlugdanti atmosfera ilgainiui tapo savotišku natūralios atrankos mechanizmu, leidusiu taip atsijoti pretendentus būti politikais ir administratoriais, kad šių dienų Lietuvos politinėje klasėje ir valdininkijos sluoksnyje jau su žiburiu reikia ieškoti protingų, išsilavinusių ir principingų žmonių. Partijos ir administruojančios įstaigos tapo ciniškų karjeristų, prisitaikėlių ir perėjūnų, tikrų politinių kailiaverčių peryklomis ir šiltnamiais.
Diskusijos Šiauliuose metu reaguodama į mano išsakytą dalykišką ir teisingą pastabą, kad vilkinamos ir nepakankamos Vakarų šalių paramos krauju plūstančiai ir beatodairiškai niokojamai Ukrainai
kaina yra ukrainiečių gyvybės ir augantys griuvėsių kalnai, R. Juknevičienė nesugalvojo nieko gudresnio kaip panaudoti seną konservatorišką triuką. Neišdrįsusi tiesiai apkaltinti proputiniškumu mestelėjo klastingą ir suktą užuominą, kad siekiančių tik „Ukrainos nepralaimėjimo“ Šolco, Baideno ir panašių dviveidžių kritika esanti „paslėpto antivakarietiškumo“ išraiška, rodanti entuziastingos ir karštos meilės Vakarams trūkumą.
Kaip pažįstamai komjaunuoliška. Šia niekinga ir kokčia užuomina R. Juknevičienė parodė, kad keičiantis politinėms iškaboms ir retorikai gali nei kiek nepasikeisti mąstymo būdas ir kalbėjimo stilius. Ši politikė okupacijos laikais jau buvo išmokyta aklai paklusti kiekvienam Kremliaus vadų žodžiui ir kaltinti nelojalumu kiekvieną nepakankamai entuziastingą, nedraskantį iš uolumo marškinių ant krūtinės komunizmo statytoją. Komunizmo ir jo statytojų nebėra. Bet antrąja prigimtimi virtę mąstymo ir kalbėjimo įpročiai niekur nedingo. Senoji schema veikia toliau, pasikeitė tik iškabos, pavadinimai ir vertinamieji ženklai. Tai vadinama mechanine mąstymo ir kalbėjimo inversija, arba tų pačių dalykų tiesmukišku apvertimu aukštyn kojomis.
Todėl atsakiau ne tik asmeniškai. Tegul tai bus suvokta ir vertinama kaip konservatorių viršūnių dešimtmečiais juodintų, šmeižtų, žemintų ir uitų visų patriotiškų Lietuvos piliečių atsakas. Apie tikruosius vatnikus ir „išvaduotojo“ Putino laukiančius išdavikus — atskira kalba.
Buvau, esu ir liksiu tvirtas ir nuoseklus narystės ES ir NATO šalininkas ir rėmėjas. Bet niekada nebūsiu konformistiškas šliužas ir pataikūnas, aklai pritariantis bet kuriam klaidingam ar net gėdingam didžiųjų Vakarų valstybių vadovų žingsniui, kokių apsčiai žengta per du dešimtmečius santykiuose su Rusija. Neleisiu sau bailiai ir nerišliai mekenti teisindamas tuos, kurie šėrė Putino karo mašiną ir toliau užkulisiuose lošia su juo neaiškią ir Lietuvai pavojingą geopolitinės „partnerystės“ partiją. Čia glūdi ne tik mane ir R. Juknevičienę, bet ir NS bei konservatorius skirianti neperžengiama vertybinė praraja. Mes — provakarietiška ir proeuropietiška, bet ne konformistų ir pataikūnų partija. NS — tikrų valstybininkų partija. Skirtumas esminis.
Politinė reklama, primenanti, kad alternatyva yra ir dabar jau tereikia ateiti į Europos Parlamento rinkimus birželio 9 dieną ir rinktis Nacionalinį susivienijimą (nr. 15) ir lietuviškos Lietuvos išsaugojimą.
Puikiai parašyta – aš tikrai balsuosiu tik už NS – 15