Tai, ką pasakė prof. Rakutis ar V. Valiušaitis, dabar jau visai nesvarbu. Reikia, kad būtų kuo skubiau adekvačiai suvokti ir įsisąmoninti to, kas įvyko juos likviduojant, padariniai.
Visiškai nesusimąstoma, ką apskritai reiškia tai, kad tapo tokie svarbūs D. Stancikas ir V. Valiušaitis bei jų atlikti tyrinėjimai.
Sąmoningai atsiribokime nuo jų mokslinės vertės, nes esmė glūdi kitur: jie kaltinami, esą nėra tos srities profesionalai. Bet ką tai reiškia?
Ogi tai, kad daugybę istorikų kasmet parengiančioje Lietuvos valstybėje neįmanoma rasti net minimalaus skaičius tos valstybės interesus norinčių ir nebijančių ginti Istorijos fakultetuose studijavusių istorikų, todėl tai yra priversti daryti formalūs mėgėjai. t. y. žmonės, atėję iš kitų sričių.
Nėra abejonės, kad Dalius Stancikas ir Vidmantas Valiušaitis savo įtaką ir autoritetą dideliu, jei ne lemiamu mastu įgijo dėl parodytos pilietinės drąsos ir paprasčiausios ištikimybės valstybei. Todėl, kad ir kokie būtų jų tyrimų trūkumai, skundas prieš juos visuomenėje bus suvoktas kaip sugrįžusio sovietmečio recidyvas, kai bailiai ir konformistai panašiai susidorodavo su savo kolegomis – iš dalies dėl profesinio pavydo, bet dar labiau todėl, kad išnyktų fonas, kuriame ypač krisdavo į akis jų kolaboravimas ir padlaižiavimas šeimininkams.
Tačiau nuolatinis priminimas, kad Stancikas ir Valiušaitis ne istorikai, turi ir grynai politinę potekstę. Pastangos juos diskvalifikuoti yra mėginimas išstumti už akademinės istorikų bendruomenės ribų ir jų darbus traktuoti kaip menkavertę profanų ir šarlatanų rašliavą. Perkelti juos į Gedgaudo ir Statkutės de Rasales lygą. „Iš LGGRTC išmesti diletantai ir nemokšos”, – tokia, jei pasiseks šio plano autoriams, bus nuolatos klijuojama etiketė. O tada jau „tikrieji” istorikai prabils dar drąsiau.
Apskritai stebint kaip tyli istorikų bendruomenė kyla asociacijos su Povilaičiu ir Skuču, kurie buvo atiduoti sovietams reikalaujant, guodžiantis, kad juos „teis savi”…
Keli ir kurie iš 17 istorikų skundo autorių jau prilaiko namuose Rusijos trikolorą ir apsirūpinę Putino portretais, kad atėjus valandai X turėtų po ranka? Tai nebeturi jokios reikšmės. Aišku viena – tai žingsnelis link tos dienos, kai Centras rašys pažymas, kad metas statyti paminklus Abai Kovneriui, Faniai Brancovskajai, J. Vitui ar G. Zimanui. Tiesiog įdomu, ką sąžiningesni Centro darbuotojai darys, kai bus paskelbta, jog K. Škirpa ir J. Noreika – kuo tikriausi naciai? Kai jiems patiems teks dėti parašus po tokia išvada?
Daugelio Lietuvos istorikų bėda ta, kad jie vis nori rašyti „nepolitizuotą”, tariamai objektyvią istoriją, tarsi nesuprasdami, kad visi mokslai tarnauja praktiniams tikslams. Idėjinė kova dėl Sukilimo interpretacijos ir vertinimo – ne intelektualinės pratybos, o labai praktinis klausimas.
Norint ką nors užpulti paprastai rūpinamasi išsaugoti veidą surandant kilnius agresijos motyvus. Jeigu per Škirpos ir Vėtros, o gal ir Brazaičio pripažinimą naciais visas Sukilimas virs Hitlerio pakalikų ginkluotu maištu, tai bus neatšaukiama. Net jeigu pasikeitus laikams toks pripažinimas būtų anuliuotas.
Bizantijos diplomatijos ir politikos tradiciją paveldėjusi imperija tuo ir skiriasi nuo artojėlių ir dainorėlių tautos vos prieš šimtmetį sukurtos valstybės, kad ji supranta tokių žaidimų reikšmę ir kainą.
Ne veltui Gorbačiovas tūžmingai keikiamas už Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimą. Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, tai buvo siaubinga klaida ir valstybės išdavystė. Be to pripažinimo Kovo 11-osios Akto statusas ir svoris būtų buvę visai kitokie. Kur kas menkesni.
Rusijos triumfo perrašant istoriją akimirka tad kaip niekada arti. Išgavę tai, ko reikia dėl Škirpos, Vėtros ir Sukilimo, jie ištriūbys visam pasauliui: matote, litovcai patys pripažino, kad yra prigimtinių nacistų ir žydšaudžių tautelė, o Rusijos šventa pareiga – išgydyti ją nuo to genetinio defekto. Po to atšaukinėk neatšaukinėjęs – tai bus kova su vėjo malūnais.
Molotovo-Ribentropo pakto pripažinimas buvo triuškinantis smūgis SSRS idėjinėje-politinėje plotmėje, jo reikšmė sužlugdant imperiją turbūt net deramai neįvertinta. Taigi galima tik įsivaizduoti, kas lauktų Lietuvos atidavus grobio laukiantiems šakalams Sukilimą.
Abejotina, ar po to LGGRTC išliktų, nes jo veikla taptų beprasmiška. Nebent būtų pertvarkytas į Kovos su nacionalsocializmu ir fašizmu Lietuvoje tyrimų centrą.
Bėda tame, kad revizionistai atkasė per daug “nepatogių” faktų, kurių teisme paneigti nebeišeina.
(PVZ., revizionistai teigia kad:
– nėra rasta nė vieno dokumento su Hitlerio įsakymu naikinti žydus (įsakymai naikinti psichinius ligonius ir komisarus yra);
– nerasta jokio holokausto plano;
– pagrindinio “mirties fabriko” Aušvico “dujų kamerose” nėra dujų Ciklon B pėdsakų;
– krematoriumuose techniškai neįmanoma sudeginti tiek kūnų, kiek deklaruojama, kad buvo sudeginta;
– liudininkų parodymai melagingi (prieštarauja gamtos dėsniams) ir nepatikimi;
– visi nacistų “prisipažinimai” išgauti kankinimais ir taip pat prieštarauja gamtos dėsniams;
– pačiame holokausto įkarštyje JAV žvalgybos iš lėktuvų darytose Aušvico nuotraukose nėra jokių holokausto pėdsakų
… )
Žodžiu, visa ta holokausto isterija stipriai paduoda šūdu; verkiant reikia rimtų nepriklausomų tyrimų, kurie leistų nustatyti tiesą.
Bet sionistai turi laikytis šio melo iki paskutinio kraujo lašo – holokaustas yra jų skydas ir kardas, o kartu ir pagrindinė melžiama karvė.
Jiems toks abejoti draudžiantis įstatymas be galo patogus, nes pagal jį net nereikia nagrinėti, ar atsakovo teiginys teisingas, ar melagingas. Užtenka to, kad kaltinamojo teiginys “mažina holokausto mastą” (pvz. suskaičiavai, kad iš tikro žuvo ne 6 Milijonai žydų, o ,tarkim, 5.999 000 žydų – į kaliūzę tave).
Graudu, kad nemaža dalis istorikų palaiko ne LIETUVOS tikrą istoriją, o remiasi mums priešiškai nusistačiusių žmonių nuomone ir visai nesistengia jų šmeižtų paneigti!!!
naivumas,ar piktybiškas aplaidumas – besa lygiškai pasitikėti istorikais.Tokiam svarbiam komitete be abejo yra infiltruotu žmoniu,kreipiančiu įvykius reikiama linkme.Gal pažadėtas papildomas finansavimas iš trečiuju šaliu?Gal išmokėtos premijos 12kai asmenu?Kas pakišo kvaila data Rakučiui?Kas eskalavo tema?Iškilmingi,gedulingi minėjimai yra neskirti diskusijom.Kas nežino etiketo?Na kažkokie netašyti stuobriai,baigę nežinia kokius universitetus.
Jei jau Lietuvos politikos braiža įvertinote kaip naivaus artojėlio,tainekeliaklupsčiaukite ir prieš Rusijos politika,kuri ,sakyčiau,yra kaip godaus mužiko,kuris dar ir galvoja,kad yra gudrus.O Rusijos valstybė prasidėjo nuo 1917,nes taip ju širdžiai mieliausia.Taip kad yra 103 metu senumo.Ne kažka.
O kodėl Gedgaudas ir Statkutė prie tų 17 „akademikų” priskiriami ? Tokias knygas tik skaityti ir skaityti – malonumas. O kas blogai ?
Vytauto Rdžvilo mintys toliaregiškos. Man taip pat labai keista, kodėl mūsų istorikai tyli, tarsi vandens į burnas paėmę? O ar yra LGGRTC įstaigoje padorų žmonių? Nejaugi jie nesupranta, kad nuolatos tiražuojama, kartojama netiesa (melas) tampa „tiesa”? Radžvilas teisingai mąsto kuo mums tai gresia.
Provokacijas klastoti Lietuvos istoriją galimai skatina kolaborantai ir istorikai, kurių diplomai su marksizmo- leninizmo dvoku. Neatmetama įtaka ir Rogožino trolių fabrikas.
Man labai skaudu prisiminti kaip negailestingai buvo sovietams išduoti dori Lietuvos patriotai Povilaitis ir Skučas, kurie tiek daug prisidėjo stiprinant Lietuvos valstybę Jaučiu dėl to didelę gėdą. Jie turėjo būti iškomandiruoti į Vakarus. Nusileidom, tikėdami ,kad juos paaukojus sovietinis slibinas nurims. Atsilaikė suomiai prieš bolševikus, bendromis pastangomis su latviais, estais ,lenkais, ukrainiečiais ir baltarusiais gal būt ir mes būtume atsilaikė. Nesugebėjome suorganizuoti net simbolinio pasipriešinimo kurį siūlė Prezidentas Antanas Smetona. Nieko nepasimokėme iš Rusijos -Suomijos karo, kuris kuo puikiausiai išryškino bolševikų prigimtį.
Labai gaila, bet Ukraina ir Baltarusija TSRS sudetyje jau buvo (1922 m., 1919 m.). O iki 1940 m. jos jau buvo patyre ir represijas, ir bada, ir golodomora, ir tremti, tad vargu bau ar jie tuo metu turejo pajegu pasipriesinti sovietiniai idealogijai, kuria palaike ir savi bolsevizmo atstovai.