1991 m. rudenį Lietuvai realiai atgavus valstybingumą buvo uždrausta atkurtą Nepriklausomybę mėginusi pakirsti M. Burokevičiaus vadovaujama LKP/TSKP platformininkų partija. Jai priklausė ir „autonomininkų“ grupuotė, siekusi atplėšti Rytų Lietuvos kraštą. Pralaimėję ardomąja antivalstybine veikla užsiėmę veikėjai išsilakstė. Kai kurie buvo pelnytai, bet švelniai nubausti.
Tačiau jie niekur nedingo. Kaip nedingo ir akla jų neapykanta lietuvių tautai ir valstybei. Praėjus pradiniam išgąsčiui, šie veikėjai netruko atkusti ir puikiai prisitaikė prie naujų sąlygų. Jie išmoko kenkti Lietuvai pasinaudodami, o tiksliau — piktnaudžiaudami demokratijos atveriamomis galimybėmis laisvai veikti. Todėl toliau griauna Lietuvos Respubliką keldami tuos pačius reikalavimus, kuriuos kadaise kėlė „autonomininkai“, šantažavę nespėjusią atsistoti ant kojų ir sutvirtėti valstybę.
Tuometinio antivalstybinio gaivalo keltus reikalavimus gerai prisimenu ir galiu paliudyti — nuo tada niekas nepasikeitė. Atviros Lietuvos Fondo surengtoje „diskusijoje“ dalyvių iškelti reikalavimai iš esmės yra tie patys ir lengvai atpažįstami. Tik jie šiek tiek performuluoti — įvilkti į jų esmę turinčios šiek tiek paslėpti „europinių vertybių“ retorikos rūbą.
Akivaizdžiai perimta patirtis V. Lenino, kadaise mokiusio, kad bolševikų partija turi pasitelkti visas buržuazinės demokratijos sąlygomis prieinamas legalias revoliucinės kovos priemones išnaudotojų valdžiai nuversti. Viena iš veiksmingiausių tokių priemonių revoliucijos vadas laikė formaliai nepolitines, bet iš tikrųjų antivalstybines idėjas ir nuotaikas legaliai skleidžiančias organizacijas. Šis revoliucinės ardomosios veiklos receptas nepamirštas. Jis vis dažniau ir plačiau taikomas.
Taktika dangstyti antitautines ir antivalstybines idėjas „atviros visuomenės“ vertybėmis yra beveik tobulas maskuotės būdas, nes ji sunkiai atpažįstama. Todėl ji tapo pagrindiniu, nes efektyviausiu, kovos prieš Lietuvą įrankiu ir ginklu. Ją naudojant visiškai išsitrina ir tampa neatpažįstama riba tarp nesąmoningai Lietuvą griaunančių politinių mažaraščių ir naivuolių ir apgalvotai bei kryptingai savo darbą darančių įtakos agentų, kurie, sumaniai manipuliuodami tomis vertybėmis, nuosekliai ir kantriai rengia moralinę ir politinę dirvą V. Putino vizitui ir dar vienai krašto okupacijai be pasipriešinimo.
Tokia pogrindyje greičiausiai dar tūnančių LKP/TSKP platformininkų priedangos organizacija šiame „diskusija“ pavadintame antivalstybiniame renginyje kažkodėl panoro pabūti ALF: viskas, ką pasakė jos dalyviai, išskyrus parlamentarą A. Ažubalį, nuobodžiai pažįstama. Nes girdėta klausantis 1990 m. prie Vilniaus Sporto rūmų vykusio TSKP jedinstveninkų ir Rytų Lietuvos autonomininkų rėžtų Lietuvai grasinusių kalbų, griaudėjusių iš specialiai įrengtų galingų garsiakalbių ir aidėjusių po visą sostinę.
