Iš nieko paversti negausų keliolikos asmenų piketą skandalu nacionalinėje žiniasklaidoje, o jo dalyvius – tariamo persekiojimo aukomis. Tokius stebuklus sukuria politinės provokacijos.
Tamsus provokatoriaus šešėlis yra nuolatinis politikos palydovas. Provokacijomis sukeltos nelaimės kartais virsdavo tikromis istorinėmis katastrofomis. P. Gražulio poelgis Sąjūdžio laikais neabejotinai būtų buvęs laikomas provokacija.
Ar šis asmuo yra už virvučių iš politikos užkulisių tampomas provokatorius, ar šitaip elgiasi siekdamas bet kuria kaina laimėti naivesnių žmonių palankumą ir šitaip dar ketveriems metams pasilikti tarp Seimo mūrų – žino tik jis pats. Todėl bus tiksliau ir sąžiningiau pasakyti, kad nežinia, ar tai provokatorius, bet jo chuliganiškiems veiksmams neabejotinai būdingas lengvai atpažįstamas, nes tipiškas sąmoningo provokatoriaus veikimo braižas ir stilius.
Toks vertinimas galėtų būto atšauktas tik tuo atveju, jeigu šis veikėjas argumentuotai ir įtikinamai paaiškintų, koks buvo jo tikslas ir kaip jo primityvus išpuolis pasitarnaus ginant prigimtinę šeimą. Kol kas visus šio poelgio dividendus renka jo teatrališkai užsipulti akcijos dalyviai. Beje, pagrįstai besistebintys iš tiesų keistoku policijos neveiklumu. Kas slypi už to policijos neveiklumo? Iš anksto sutartas dviejų apsukrių politinių aktorių spektaklis, grindžiamas priešybių vienybės ir kovos principu, leidžiančiu iš pažiūros nesutaikomiems priešininkams imituoti kovą ir padėti vieni kitiems nenuskęsti lietuviškosios pseudopolitikos pelkėje? Anksčiau ar vėliau tai paaiškės.
O kol kas aišku tai, kad P. Gražulio „kovos“ yra tikros kovos už prigimtinę šeimą parodija ir karikatūriški susirėmimai su vaivorykštinės vėliavos spalvomis nudažytais vėjo malūnais.
Šias „kovas“ tenka stebėti jau daug metų. Po šio tragikomiško, bet dėl to ne mažiau žalingo išpuolio belieka tikėtis, kad visam laikui pranyks raginimai vienytis ir naivūs priekaištai, kad tai padaryti trukdo „puikybė“, „ambicijos“ ar dar kokia blogos valios įkvėpta negeranoriška paskata. Ne, bloga valia čia niekuo dėta.
Su P. Gražuliu ir panašiais provokacijų meistrais vienytis neleidžia elementari moralinės ir politinės savisaugos taisyklė. Ji tokia: jokiu būdu negalima susidėti su linkusiais į politines provokacijas partneriais ir tapti jų neprognozuojamų poelgių ir veiksmų įkaitais. Juk toks sąjungininkas lemiamu momentu gali iškirsti P. Gražulio stiliaus ar kokį nors kitą politiškai savižudišką „pokštą“, kuriuo bus paleistas vėjais sunkus daugelio metų darbas ir viską reikės pradėti nuo nulio. Jeigu jau taip – geriau visiems eiti savais keliais. Iki geresnių ir saugesnių nuo provokacijų laikų.
Plačiau apie įvykį ir vertinimus – Vytauto Sinicos straipsnyje.
Ar P. Gražulis ką nors sumušė, išvadino necenzūriniais žodžiais, siūlė seksualines paslaugas, ar lindo bučiuotis? Gi nieko panašaus! Mėgino diskutuoti žmonių kalba su žmogomis. NS politinis „tyrumas” labai jau davatkiškai ima atrodyti
Pagarba gerb, Profesoriui. Labai puikus atsakymas tautininkų Vilniaus skyriaus vadui M. Kundrotui („Alka”), kuris, čia NS maišo su žemėmis, čia žavisi, čia nuožmiai kritikuoja, čia savo kepurę nukelia prieš NS. Net drįsta pavadinti sekta, mat verdanti savose sultyse. Kad NS nevirtų savose sultyse, pabaigoje straipsnelio siūlosi randami- tautininkai pramakaluosią tas NS sultis. Kas čia, jeigu ne demagogija ir paprasčiausios pagarbos nebuvimas net sau? Ar tai ne įtūžis ir bjaurus pavydas? Netingėkite, dirbkite, rodykite Tautai, kad ją ištiks kritimas, jei…Iš jo straipsniukų aiškiai matome, kad nori būti pakviestas į NS. Nejaugi kas tokį kviestų, kuris nuolat pila pamazgas ant NS ir jo Pirmininko, o paskui lyg atsitokėjęs, ką pridirbo, puola girti? Ar tai žmogus, kuris nuosekliai, logiškai mąsto? O Gražulio chunveibiniški išpuoliai? Ir taip elgiasi partijos vadovas? Kas už tokią partijėlę gali balsuoti, kurie nesusitaria su savo protu, arba, kurie jau yra susitarę su „kai kuo”, kad sugadintų mitingą, kaip rašo Profesorius? Jeigu jie mano, kad lietuvis viso to spektaklio nemato paprasta akimi- labai klysta. Kokia turi būti gėda tokiam lietuviui Gargžduose, kuris tokį pavojingą juokdarį renka į Seimą. Tegul paklausia savęs gerb. M. Kundrotas, kodėl patys tautininkai nesivienija su daugybe kitų opozicinių partijų, juk durys diskusijoms atviros. Kodėl to vienijimosi norima kitų rankomis? Kodėl NS apšaukiama, kad yra pasipūtusi partija? Patys esate pasipūtę, kad kitų partijų nepriglaudžiate po savo sparnu.
Gerb. Radžvilas dar ilgai vadovaus partijai, tegul Kundrotas neturi iliuzijų. Arabų išmintis byloja, kad jaunystė politikoje neturi jokio prioriteto. Išmintingiausiai valdo tas, kuriam nuo 60-ties iki 80-ties. Kodėl? Toks žmogus turi ilgą gyvenimo patirtį, tvirtą stuburą ir skvarbų žvilgsnį į ateitį.