Vytautas Radžvilas. Pseudoekspertų laikas baigėsi

Peržiūrėjęs kandidatų į LR prezidentus diskusijos vaizdo įrašą ekspertiškai įvertinau vadinamųjų ekspertų po jos išsakytus pretendentų vertinimus ir jiems skirtus pažymius.

Išvada gali būti tik viena: LR prezidento rinkimai, o tiksliau – kandidatų diskusijos virto absurdo spektakliu, kurį būtina tučtuojau nutraukti. Visiškai akivaizdu, kad tariamieji „nešališki ekspertai“ veikia kaip grynai ideologiniai propagandininkai, siekiantys cenzūruoti ir kontroliuoti debatų turinį bei tėkmę ir įpiršti LRT žiūrovams jų pačių konstruojamus ir iš piršto laužtus kandidatų įvaizdžius.

Būtų galima tik iš širdies nusikvatoti matant jų skirtą I. Šimonytei aukščiausią vertinimą – itin abejotino išsilavinimo kandidatei, atvirai prisipažinusiai, kad ji net nesupranta, kas ta nacionalinė valstybė, kurios vadove trokšta tapti.

Tačiau kvatotis nesinori – juk kalbama apie Lietuvos ateičiai labia svarbius rinkimus. Nepalyginamai platesnis G. Nausėdos kultūrinis ir politinis akiratis savaime krito į akis, nors šio kandidato pasisakymams valstybingumo pajautos bent kol kas stinga.

Jos trūksta ir hipertrofuotos „europeizacijos“ aistros užvaldytam bei A. Merkel poziciją Rytų klausimu aklai mėgdžiojančiam V. Andriukaičiui, kitais atžvilgiais išmokusiam Briuselio kabinetuose ir šio to naudingo.

Klausantis S. Skvernelio taip pat sunku patikėti, kad šis pretendentas į aukščiausią postą valstybėje supranta, kas yra nacionalinis interesas ir kuo moralinis bei politinis vadovavimas tautai ir šaliai skirtųsi nuo administracinius ir ūkinius reikalus tvarkančio Briuselio provincijos vietininko pareigų.

Visi minėti kandidatai Lietuvos valstybės jau neįsivaizduoja ir suvokia save kaip politinio suvereniteto atsisakančios ES provincijos komisarus. Šiame fone A. Juozaitis ir M. Puidokas tiesiog priklauso kitai lygai.

Tikėtis, kad globalistinę, tautą ir nacionalinę valstybę neigiančią liberalkomunistinę „atviros visuomenės“ ir „globalios Lietuvos“ ideologiją skleidžiantys „ekspertai“ sąžiningai pripažins akivaizdų intelektualinį, kultūrinį ir (geo)politinį šių dviejų kandidatų pranašumą prieš vakarykštę dieną ir į praeitį nueinančią neoliberalizmo epochą atstovaujančius oponentus, būtų naivu.

Jie pasmerkti ir privalo iki galo tarnauti savo šeimininkams ir maitintojams. Todėl visa diskusija spontaniškai kėlė siurrealistines asociacijas su praeitimi: galima įsivaizduoti, kaip būtų atrodžiusi Sąjūdžio atstovų „diskusija“ su TSKP/LKP kandidatais rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažavimą, kurioje „ekspertų“ vaidmenį būtų atlikę drg. M. Burokevičius ir J. Jermalavičius, tada dar puikavęsi tik akademiniais TSKP istoriją tyrinėjančių „profesorių” titulais.

Apskritai pribrendo laikas iškelti principinį klausimą: kas suteikė moralinę ir politinę teisę tokiose diskusijose klausinėti ir vertinti kandidatus ekspertams, kurie intelektualiniu lygiu, mąstymo ir elgesio kultūra bei išprusimu dažnai neprilygsta daugeliui labiau už juos išprususių ir nepalyginamai didesnę praktinės politinės veiklos patirtį turinčių kandidatų?

Tad stebint šį spektaklį peršasi mintis, kad būtina iš esmės keisti visų rinkiminių diskusijų formatą atsisakant ideologiškai angažuotų, nekvalifikuotų ir nesavarankiškų žurnalistų bei diskusijoms „teisėjaujančių“ pseudoekspertų paslaugų.

Šito pirmiausiai turėtų pareikalauti patys kandidatai į LR prezidentus. Jie privalo pasakyti tvirtai ir aiškiai: pseudoekspertų laikas baigėsi. O jeigu liks neišgirsti – atsisakyti toliau dalyvauti iš anksto surežisuotuose pseudodiskusijų spektakliuose ir pakviesti piliečius pareikalauti, kad jiems būtų sugrąžintas mokesčių rinkėjų lėšomis išlaikomas šiuo metu keleto politinių ir verslo grupuočių faktiškai privatizuotas visuomeninis transliuotojas.

LRT sugrąžinimas visuomenei – būtina demokratiškų, laisvų ir sąžiningų rinkimų sąlyga.

***

Iš reakcijų į vakarykštį įrašą apie prezidento rinkimų debatus ir ypač jų pseudoekspertus suprantu, kad daug kam neaišku, kas norėta pasakyti apie dvi kandidatų lygas.

Rašydamas, kad debatuose buvo matyti dvi kandidatų lygos, turiu omenyje pagrindinę ne tik rinkimų, bet ir visos Lietuvos visuomenės takoskyrą svarbiausiu Europai klausimu. Ši takoskyra: ar Europos tautos bus dirbtinai sumaišytos ir suniveliuotos betautėje „naujųjų europiečių“ liaudyje („vienovė įvairovėje“), o nacionalinės valstybės bus panaikintos paverčiant jas išvalstybintomis Briuselio provincijomis, ar vis dėlto ES bus išsaugota kaip tautų ir valstybių sąjunga.

Tai buvo ir pagrindinė Sąjūdžio laikų takoskyra. Turiu savarankišką ir, kur reikia, kritišką požiūrį į tas A. Juozaičio bei M. Puidoko nuostatas, kurios kelia abejonių ir klausimų.

O kalbėdamas apie dvi lygas pirmiausia turi galvoje minėtą pagrindinį Europos klausimą, kurį šie kandidatai kelia, o kiti jo vengia ar net atvirai stengiasi nutylėti.

Sprendžiant iš atsakymų, jie nesupranta tautinio ir valstybinio klausimo svarbos. Keldami šį klausimą Juozaitis ir Puidokas iš tiesų praturtina prezidentinę rinkimų kampaniją. Jiems nedalyvaujant Lietuvos rinkėjui faktiškai būtų peršama nuostata, kad visose ES šalyse vis aštriau keliamas nacionalinio suverenumo klausimas nėra svarbus, o sava valstybė tėra neverta ginti ir saugoti atgyvena. Patys prezidento rinkimai nesiskirtų nuo LKP CK pirmojo sekretoriaus parinkimo — diskutuotume tik apie kosmetinius pokyčius siauruose esamos europinės imperinės struktūros rėmuose, bijodami kelti klausimus apie pačios merdinčios viršvalstybinės santvarkos esmines pertvarkas.

Bijodami ir nekeldami šio klausimo atrodytume kaip pats tikriausias intelektualinis ir politinis ES užkampis, tamsiausia ir gūdžiausia jos provincija.