Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

,,Draugo“ laikraštyje perskaityta žinia, kad įkurta JAV lietuvių organizacija „American Lithuanians and Friends for Biden“, o 250 lietuvių kilmės asmenų viešai paskelbė remiantys šį Demokratų partijos kandidatą į prezidentus, smarkiai nustebino. Tačiau dar labiau apstulbino argumentas, kuriuo teisinama ši parama – esą perrinkus D. Trumpą prezidentu, Lietuvai bus sunkiau apsiginti nuo Rusijos, nes išaugs tikimybė, kad JAV išstos iš NATO. O štai išrinkus J. Bideną ta galimybė būsianti mažesnė, tad ir Lietuva liks saugesnė.

NATO gynybinis skydas – lemiamai svarbi Lietuvos saugumo, o kalbant dar aiškiau – vienintelė išlikimo garantija. Todėl svarstant tokį gyvybiškai svarbų klausimą būtina atsiriboti nuo simpatijų ir antipatijų prezidento D. Trumpo asmeniui. Šiuo kritišku momentu galima remtis tik dviem dalykais – sausais faktais ir blaivia pasaulyje susiklosčiusių naujų geopolitinių realijų analize.

Esminis ir nepaneigiamas faktas – tariamas ,,Putino draugas“ D. Trumpas yra pirmasis JAV prezidentas, iš tiesų ėmęsis konkrečių žingsnių atkurti ir sustiprinti NATO galybę. Jo griežtas reikalavimas sąjungininkams ne kalbomis apie solidarumą, o darbais stiprinti karinę galią ir pagaliau kasmet skirti nors 2% savo bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybos reikėms yra ne tik savalaikis. Visi nors kiek rimtesni gynybos reikalų žinovai jau atvirai kelia klausimą, kodėl jaunystėje glaudžiai su Sovietų Sąjunga susijusios A. Merkel vadovaujama Vokietija išleidžia vos 1.34% ir, negana to, jos armija šiuo metu praktiškai yra sugriauta.

Ar karšta ir neblėstanti kanclerės meilė Rusijai, nepaisant vis agresyvesnės šios didvalstybės politikos, yra tik įtakingų Vokietijos verslo sluoksnių daromo spaudimo šalies vadovei rezultatas, ar vis dėlto esama ir kitų ekonomiškai galingiausios ES valstybės faktinio nusiginklavimo priežasčių?

Tokios abipusės traukos, verčiančios žūtbūt Baltijos jūros dugne nutiesti ne tik energetiškai Vokietiją dar labiau pririšantį Rusijos, bet ir jos karo mašiną finansuojantį dujotiekį Nord Stream 2, tyliai apeidinėti dėl Ukrainos užpuolimo Rusijai įvestas sankcijas, neįmanoma paaiškinti vien pataikavimu godaus ir trumparegiško vokiečių verslo interesams.

Nepaisyti Europos Sąjungos ir Vakarų saugumo interesų akivaizdžiai augant dviejų nedemokratiškų valstybių – Rusijos ir Kinijos – karinei galiai ir jų keliamai grėsmei skatina vis dar vengiama aiškiai įvardyti priežastis – Vakarų pasaulio valdančiuosius sluoksnius užvaldęs ir apakinęs ideologinis ir politinis aklumas.

Nėra joks atsitiktinumas, kad tarp 8 iš 30 NATO šalių, skiriančių gynybai D. Trumpo reikalaujamą BVP dalį, dauguma yra komunizmo vergiją patyrusios valstybės. Žinoma, galima sakyti, kad Vidurio ir Rytų Europos valstybės rūpinasi savo gynyba todėl, kad kone fiziškai jaučia šalia jų esančios Rusijos alsavimą. Daug turingesnės Vakarų Europos šalys abejingai žvelgia į D. Trumpo reikalavimus, nes yra kur kas toliau ir tiesiogiai nejaučia jokios grėsmės. Tačiau tai – tik dalis tiesos.

Atsainus Vakarų valstybių požiūris į saugumo klausimus ir lengvapėdiškas apsileidimas gynybos reikaluose kyla iš to, kad jų viršūnės per laikotarpį nuo komunizmo žlugimo ir Šaltojo karo pabaigos visiškai persiėmė globalistine ,,pasaulio be sienų“ ideologija.

NATO buvo sukurta kaip Vakarų demokratijų įrankis stabdyti pasaulinę sovietinio komunizmo ekspansiją. 1991 m. atrodė, kad Vakarai nugalėjo – galutinai ir visam laikui. Tačiau aiškėja, kad ši pergalė gali virsti pralaimėjimu. Vakaruose gimusi ir Rusiją nusiaubusi komunistinė ideologija ne tik nežlugo, bet pamažu išplito ir įsitvirtino savo gimtinėje – vakarietiškose visuomenėse.

XXI a. sąlygoms pritaikytomis ,,Komunistų partijos manifesto“ idėjomis šiandien vadovaujasi tiek JAV Demokratų partijos, tiek Europos Sąjungos viršūnės. Labai simboliška, kad Europos Sąjungos vadovai atidengia paminklą K. Marxui – žmogui, kurio sukurta politinė doktrina ir ideologija, dėl kurios buvo nužudyta daugiausiai žmonių istorijoje, uoliai studijuojama laisvojo pasaulio universitetuose ir masiškai skleidžiama žiniasklaidoje.

Tai, kas vyksta Vakarų pasaulyje ir jau vėl pasiekė Lietuvą yra ne kas kita, o nauja komunistinės revoliucijos banga. ,,No Trump, No Wall, No USA at ALL“ – šis šūkis yra ,,Manifesto“ žodžių, kad proletarai neturi tėvynės, o valstybė komunizmo sąlygomis nunyks, atkartojimas pakeistine forma.

Kėsinimasis versti net JAV Tėvų kūrėjų (Founding Fathers) statulas niekuo nesiskiria po bolševikų perversmo Rusijoje vykusio paminklų griovimo vajaus ir yra aiškus ženklas, kad 1776 m. Amerikos Respublika jau atvirai laikoma atgyvena, kurią siekiama sugriauti iki pamatų. Ši revoliucija vyksta ir Europoje.

Tikimasi, kad tik laiko klausimas, kada ši pasaulinė revoliucija apims ir Rusiją su Kinija. Todėl šios valstybės laikomos ne principinėmis ir nesutaikomomis demokratijos priešėmis, o tik laikinais kliuviniais revoliucijos plėtrai. Ištikimybė bendriesiems marksistinės ideologijos principams – čia glūdi JAV Demokratų ir ES valdžioje įsitvirtinusių vakarykščių komunistų ir maoistų palankumo komunistinei Kinijai šaltinis.

Kam rimtai rūpintis nacionaline gynyba ir skirti jai didžiulius išteklius, jei pasaulinė revoliucija vis tiek laimės? Tokioje idėjinėje dirvoje vėl suvešėjo M. Gorbačiovo ir Vakarų Europos lyderių galvose ir svajonėse šmėžavusi ,,vieningos Europos nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ vizija. Jeigu ji laimės – Macrono-Merkel-Putino paktas, kuriuo Lietuva ,,paneuropinės vienybės ir taikos“ vardan bus grąžinta į Rusijos įtakos sferą, taps tik laiko klausimu.

Pasakęs, kad ,,Amerika – pirmiausia“ D. Trumpas, galbūt pats šito aiškiai ir iki galo nesuvokdamas, gina globalistų siekiamą sunaikinti tautų ir nacionalinių valstybių pasaulį.

NATO buvo sukurta apginti šiam pasauliui, kurio Vakarų elitui nebereikia. Todėl šiandien ši organizacija yra pakrikusi neturėdama tikslo, taip pat virto bedante politiniu ir smarkiai nusilpo grynai kariniu požiūriu.

B. Obamos politiką tęsiančio J. Bideno išrinkimas prezidentu praktiškai reikštų beveik neišvengiamą Lietuvos valstybės pabaigą, nes NATO ir toliau silpnėtų, o kartu būtų prarasta vienintelė saugumo ir išlikimo galimybė – gynybinė JAV, Vidurio Europos, Baltijos ir Skandinavijos šalių sąjunga.