E. Zingerio išpuolis prieš jaunimo sambūrį Pro Patria vis dėlto pribloškė. Būta kartu Sąjūdyje ir išgyventa džiaugsmingų ir sunkių akimirkų.
Sunku suprasti, kaip buvo galima šitaip pasielgti ir apšmeižti jaunus žmones, kurių vienintelė „kaltė“ – ištikimybė pagrindinei idėjai, įkvėpusiai Sąjūdį ir buvusiai jo dvasine, moraline ir politine varomąja jėga.
Ta idėja buvo ir tebėra nuostabiai paprasta ir žmogiška: nedidelis kraštas, vadinamas Lietuva, yra nuo amžių lietuvių apgyvendinta žemė, vienintelė pasaulyje vieta, kurioje jie gali ir trokšta išlikti ir klestėti kaip tauta. O kad šitaip būtų, ta žemė turi tapti tikrai saugiais ir ilgaamžiais jų namais. LIETUVOS VALSTYBE.
Laisva, svetinga kitų tautų žmonėms, atvira pasauliui. Bet ne pereinamuoju kiemu, kuriame gyvenimo tvarką ir taisykles diktuotų bet kurie čia atsibastę ir niekaip su šia žeme nesusiję, juo labiau niekaip jai ir ją puoselėjantiems žmonėms nesijaučiantys įsipareigoję ir jų net negerbiantys lengvo gyvenimo ieškotojai ir perėjūnai.
Lietuvių ir jų žemei bei šaliai besąlygiškai lojalių kitų tautybių piliečių valstybė – tai ir tik tai buvo Sąjūdžio, kaip lietuvių tautinio išsivadavimo judėjimo, didysis tikslas. Pro Patria tik primena, kad šis tikslas tebėra svarbus ir jį toliau gina. Ir už tai verta pulti ir šmeižti?
Tačiau dar blogiau yra kitkas. Nelemtąjį įrašą karštai ,,laikino“ (ar „patiktukino“) ištisa virtinė garsių Lietuvos intelektualų ir politikų. O nuostabiausia, kad ypač entiziastingai tai darė Sąjūdžio politinio palikimo paveldėtoja ir jo reikalo tesėja besiskelbiančios TS-LKD atstovai.
Iš tikrųjų jie šitais „patiktukais“ pasakė: Vasario 16-osios Lietuva – beviltiška seniena ir atgyvena, ją turėjusi prikelti ir tęsti Kovo 11-osios Lietuva – nereikalingas balastas ir girnapusė po kaklu, trukdanti žengti pažangos keliu ir džiaugtis gyvenimu. LIETUVOS VALSTYBĖS MUMS NEREIKIA – tokia yra šiuo entuziastingu „patiktukinimu“ siunčiama politinė žinia.
Liūdna, bet ir gerai, kad pagaliau kyla aikštėn ir su atšiauriu aiškumu darosi akivaizdi esminė tiesa apie Sąjūdį.
Vieno Sąjūdžio iš tikrųjų niekada nebuvo. Išorinės ir paviršutiniškos vienybės iliuziją kūrė bendras tikslas ištrūkti iš Sovietų imperijos ir tapti nepriklausomais. Tačiau buvo gelminis iš pat pradžių Sąjūdį skaldęs klausimas: ką daryti su atgauta Nepriklausomybe?
Sąjūdžiui ji buvo svarbi kaip oras – būtina sąlyga kurti atvirą pasauliui, bet siekiančią išlikti savarankiška lietuvių valstybę.
Antisąjūdis taip pat siekė ir reikalavo Nepriklausomybės. Bet tik kaip prekės, kurią būtų galima kuo greičiau parduoti naujiems šeimininkams.
„Patiktukinusieji“ – jie yra tas prieš trisdešimt metų Sąjūdžio gelmėse prigludusio bei laukusio savo valandos ir Sąjūdžio kaukę pagaliau atvirai nusimetusio antisąjūdžio įsikūnijimas šiandienoje ir jo viešai apsireiškęs veidas. Jie – antisąjūdis.
Tik nesusitupėjęs piemengalys gali šitaip galvoti. Juk kokia visuomenė, tokia ir organizacijų sudėtis. Pritariu gerbiamai Onai.
Įgudę LTSR melo kultūros meistreliai Sąjūdyje nugalėjo naivius patriotus, tikinčius, jog visiems sąjūdiečiams norisi, kad Lietuva būtų laisva
Miela Ona, gal galėtumėt parašyti konkrečiau kas buvo, o gal dar ir yra, tie „Įgudę LTSR melo kultūros meistreliai”, kurie „Sąjūdyje” nugalėjo naivius patriotus, ir kas tie „naivūs patriotai”? Ir dar parašykite ar Jus sutapatinate Tautos sąjūdį su „Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu” ir jo nomenklatūrą? Ačiū.
Uf, ir vėl nusenęs filosofas painioja du dalykus Tautos Sąjūdį su „Lietuvos (tiksliau LKP) persitvarkymo sąjūdžiu”, o dar tiksliau „Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio” nomenklatūra! Mielieji, pasižvalgykite kad ir internete kas buvo tie sajūdžio inciatyvinės grupės nariai komunistai, komsomolcai, netgi NKVD operatyvinis darbuotojas, KGB agentai, GRU rezidentas ir pan. Kiek ten toje grupėje buvo idealistų ir kiek karjieristų? Vienžu….