Vytautas Radžvilas. Šliaužiantis totalitarizmas

Šalyje vis atviriau reiškiasi vadinamosios „pažangios jėgos“ – negausios, bet agresyvios visuomenės grupelės, kurios, pretenzingai pasiskelbusios „vakarietiškos civilizacijos“ skleidėjomis, mėgina prievarta primesti savo ideologiją, vertybes ir gyvenimo sampratą tautos daugumai.

Šių metų sausį šiai publikacijai sukako 10 metų. Kas per tą laiką pasikeitė? Daug kas. Negausios grupelės tapo gausiomis, dosniai ES pinigais bei iš įvairių fondų finansuojamomis, jau ir daugelio protus užvaldžiusiomis. Užaugo nauja karta, prarijusi visą šį „progresyvumo” NLP. Bernardinai.lt tapo „progresyviosios” bei „tolerantiškosios” krikščionybės portalu, todėl prof. Radžvilo jau seniai nepublikuoja, nors tekstas pirmą kartą šiame portale ir pasirodė. Sukakties proga dar kartą dalinamės profesoriaus įžvalgomis.

***

Sąjūdžio pastangomis atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę tikėtasi, kad ji taps demokratine ir laisva šalimi. Priklausomybė civilizuotų ir demokratiškų Vakarų šalių bendrijai turėjo tapti papildoma garantija, jog mūsų šalies piliečiams niekada nebeteks patirti ne tik totalitarinio valdymo baisumų, bet net ir menkiausių jo apraiškų. Atrodė, kad Lietuvoje bus tvirtai ginamos žmogaus ir piliečio teisės, o ypač – Konstitucijoje įtvirtinta sąžinės, minties ir žodžio laisvė.

Šios viltys neišsipildė. Į Lietuvos visuomeninį ir valstybinį gyvenimą sugrįžta ir stiprėja politinė ir ideologinė prievarta. Ji įgyja naujos totalitarinio valdymo formos bruožų. Tokio valdymo požymių gausėja, jie darosi vis akivaizdesni. Lengviausiai ir greičiausiai juos atpažįsta sovietinio komunistinio totalitarizmo sąlygomis gyvenę Lietuvos žmonės.

Šalyje vis atviriau reiškiasi vadinamosios „pažangios jėgos“ – negausios, bet agresyvios visuomenės grupelės, kurios, pretenzingai pasiskelbusios „vakarietiškos civilizacijos“ skleidėjomis, mėgina prievarta primesti savo ideologiją, vertybes ir gyvenimo sampratą tautos daugumai. Kaip ir sovietmečiu, pagrindiniais šių „pažangiųjų jėgų“ puolimo taikiniais tapo krikščioniškoji – pirmiausia Katalikų – religija ir tautinės kultūra.

Krikščionybė yra religinis, metafizinis ir moralinis Europos ir Lietuvos civilizacinio tapatumo pagrindas. Mūsų protėvių kurta, puoselėta, saugota ir mums perduota kultūros tradicija ir istorinė atmintis buvo ir yra kitas nepakeičiamas tautos savasties bei tapatumo šaltinis. Krikščioniškoji religija ir tautinė kultūra – šios dvi mūsų tautos gyvastingumo versmės, padėjo ne tik ištverti okupacijos jungą, bet ir dar kartą pakilti į laisvės kovą, leidusią atkurti savo nepriklausomą valstybę. Būdamos mūsų savasties ir dvasinės stiprybės šaltiniai, jos visada trukdė tiems, kurie atvirai arba slapčia puoselėjo planus sunaikinti lietuvių tautą ir valstybę. „Lietuva be lietuvių“ – tokia buvo mūsų tautą ir šalį kraštą pavergusio komunistinio „internacionalistinio“ totalitarinio režimo vizija ir galutinis tikslas.

Nepriklausomos Lietuvos „pažangiųjų jėgų“ tikslas tebėra tas pats. Skirtumas nuo sovietmečio yra tik tas, kad ankstesniuosius „saulės nešėjus“ iš Rytų pakeitė apsišaukėliai „Vakarų civilizacijos“ vėliavnešiai, ne garsiai skelbiantys komunistinio internacionalizmo šūkius, bet sumaniai skleidžiantys antitautines ir antivalstybines liberalistinio kosmopolitizmo nuostatas.

Krikščioniškumas ir tautiškumas – šie du atraminiai tautos egzistavimo stulpai – nepriklausomoje Lietuvoje kartais griaunami net su didesniu įkarščiu negu sovietinės okupacijos laikais. Ciniškas ir net chamiškas tyčiojimasis iš paprasčiausio sveiko proto, laiko patikrintų krikščioniškos moralės normų, tautinės kultūros tradicijų ir patriotinių nuostatų šalyje tapo įprastu reiškiniu.

Dangstydamiesi skambiais „demokratijos“, „laisvės“, „lygybės“, „tolerancijos“ šūkiais liberalistinio totalitarizmo diegėjai sparčiai grąžina tautą ir šalį į ideologinės bei politinės priespaudos laikus. Vis atviriau ir įžūliau viešojoje erdvėje puolami savarankiškai, laisvai ir kritiškai mąstantys ir kalbantys žmonės. Tikintiems krikščionims ar krikščionybės civilizacinį bei kultūrinį vaidmenį pripažįstantiems ir gerbiantiems asmenims uoliai klijuojamos iš sovietmečio ateizmo arsenalo pasiskolintos „klerikalų“ „tamsybininkų“, „pažangos priešų“ etiketės. Tiesa, „pažangiųjų jėgų“ žodynas ir ideologinių etikečių arsenalas šiek tiek pasikeitė ir praturtėjo. Krikščioniškomis gyvenimo ir žmonių santykių sampratomis besivadovaujantys, tautiškai susipratę ir patriotiškai mąstantys žmonės vadinami jau nebe „reakcionieriais“, „retrogradais“, „buržuaziniais nacionalistais“ ar „fašistais“. Šiandien jie tapo „homofobais“, „rasistais“, „ksenofobais“, „laisvės ir lygybės“ priešais.

Siekiant moraliai ir psichologiškai palaužti ir įbauginti visuomenę nesibodima nešvariausių priemonių. Prievarta diegiant didžiajai tautos daliai svetimas ir nepriimtinas pasaulėžiūros, ideologines ir vertybines nuostatas bei tariamai „pažangų“ gyvenimo būdą vykdomos ideologinio indoktrinavimo – propagandos, kitaip manančiųjų smerkimo ir „smegenų plovimo“ – masinės kampanijos. Bandant nutildyti piliečius, išdrįstančius daiktus vadinti tikraisiais vardais, vis dažniau griebiamasi atviro melo ir šmeižto. Atgyja sovietmečiu klestėjusi šlykšti kitaminčių įskundimo praktika. Kaip rodo kitų šalių patirtis, šitaip pamažu ir kryptingai kuriamos, o galiausiai ir atsiranda politinės ir teisines prielaidos pradėti net baudžiamąjį „neteisingai“ mąstančių piliečių persekiojimą priimant teisinę atsakomybę už vadinamuosius „neapykantos nusikaltimus“ numatančius įstatymus. Tokie įstatymai jau veikia kai kuriose „pažangiausiose“ Vakarų šalyse ir yra tapę veiksmingu įrankiu persekioti kitaminčius ir gniaužti minties bei žodžio laisvę. Lietuvoje taip pat norima ir mėginama eiti šiuo pavojingu demokratijos ir minties bei žodžio laisvės ribojimo ir gniaužimo keliu.

Didelė mūsų tautos dalis, ypač jaunoji karta, kol kas neįžvelgia dabar jau „vakarietiškumu“ besidangstančio kitokio – „švelniojo“ – liberalistinio totalitarizmo tikrojo veido. Nors jis taip pat pavergia žmones ir tautas, tačiau daro tai kur kas subtilesniais būdais ir paslėptomis formomis. Skiriamasis šio šliaužiančio totalitarizmo bruožas – paslėptas dvilypumas. Viešai skelbiami „laisvės“ ir „tolerancijos“ principai. Tačiau šie principai virsta niekinėmis ir tuščiomis deklaracijomis visose gyvenimo srityse slapčia įtvirtinant griežtus liberalistinio „politkorektiškumo“ standartus. Jų pažeidimas laikomas asmens nelojalumo „pažangioms idėjoms“ požymiu bei įrodymu ir tampa akstinu pradėti moraliai ir psichologiškai „apdoroti“ ir „atvesti į protą“ kiekvieną žmogų, išdrįstantį suabejoti ideologinėmis liberalistinio totalitarizmo dogmomis, juo labiau – viešai jas kritikuoti. Toks „švelnus“ ir „civilizuotas“ totalitarizmas kai kuriais atžvilgiais net pavojingesnis už Lietuvoje egzistavusį komunistinį totalitarizmą. Teoriškai skelbiami „tolerancijos“ ir individo „laisvės“ šūkiai puikiai slepia „politkorektiškumu“ dangstomą tam pačiam individui nuolatos taikomą ideologinę ir politinę prievartą. Todėl tokios stiprėjančios prievartos keliama grėsmė didžiulėmis pastangomis ir aukomis susigrąžintai Nepriklausomybei, pilietinei ir politinei laisvei mūsų šalyje dar nėra deramai suvokiama ir įvertinama.

Tęsdamas ir plėtodamas komunistinio totalitarizmo vykdytą „naujo žmogaus“ kūrimo eksperimentą liberalistinis totalitarizmas taip pat siekia „perdirbti“ žmogų ir pakeisti jo prigimtį. Jį diegiančių „pažangiųjų jėgų“ tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ – istorinę ir kultūrinę atmintį praradusį, tautinės savimonės ir savigarbos neturintį kosmopolitišką klajūną ir vartotoją. Toks „europietis“ būtų ir naujos rūšies „mankurtas“ – liūdnai pagarsėjusio homo sovieticus antrininkas ir pakaitalas. Jis turėtų užimti ištautinto ir bešaknio perėjūno – beveidžiu „sovietinės liaudies atstovu“ paversto komunistinio „internacionalisto“ vietą. Įgyvendinus „pažangiųjų jėgų“ vykdomą ideologinę ir politinę „naujo žmogaus“ kūrimo programą tauta būtų paversta lengvai manipuliuojamų „mankurtų“ mase. Ji taptų medžiaga vis naujiems ir kaskart radikalesniems „pažangiųjų jėgų“ sumanytiems ir vykdomiems socialinės inžinerijos eksperimentams.

Šliaužiantis liberalistinis totalitarizmas kelia grėsmę kiekvieno Lietuvos žmogaus ir visos tautos laisvei. Jo šešėlis pakibo ir virš visos Europos Sąjungos. Išsaugoti savo laisvę Europa pajėgs tik tuo atveju, jeigu sugrįš prie savo dvasinių ištakų ir apgins du tūkstantmečius puoselėtus ir saugotus jos tapatumo pagrindus – savo krikščionišką paveldą ir tautinių kultūrų tradicijas, žmogaus orumo ir pilietinės laisvės idealus. Randasi ženklų, kad žemyno tautos pradeda suvokti augantį „švelniojo“ totalitarizmo pavojų ir yra pasiryžusios ginti savo laisvę. Ar Lietuva liks šios kovos nuošalyje ir bus pamažu uždusinta šio totalitarizmo glėbyje, ar jos piliečiai tars „ne“ jo apraiškoms, parodys jau netolima ateitis. Vienoks ar kitoks apsisprendimas savaime taps atsakymu, ar iš tiesų vertiname ir norime išsaugoti taip sunkiai atgautą laisvę.