Vytautas Radžvilas. Socialinius klausimus išspręsti galima tik būnant valstybės šeimininkais

Užsienio žiniasklaidoje paskelbta žinia, kurios pasirodymo Lietuvos sisteminėje žiniasklaidoje tikėtis būtų naivu. Kolonijinėse šalyse nuo jų gyventojų turi būti slepiama viskas, kas nors kiek primintų, jog galima būti tikra valstybe.

Žinia trumpa ir aiški. Siekiantis sukaupti daugiau lėšų kovai su epidemija V. Orbanas papildomai apmokestino šalyje veikiančius bankus ir tarptautinius prekybos tinklus. Vengrija – atvira šalis užsienio kapitalo investicijoms, jas ši valstybė skatina. Bet ir reikalauja sąžiningiau dalintis gaunamais pelnais. Čia užsienio bankai ir korporacijos moka ne simbolinius, o tikrus mokesčius. Štai kodėl Vengrija tapo šalimi, galinčia vykdyti plačias socialines programas, didinti pensijas ir vaiko išmokas, net veiksmingai stabdyti demografinį nuosmukį.

Taip yra todėl, kad V. Orbanas ir jo bendražygiai suvokia, kad vengrai yra tauta, o jie patys privalo atstovauti savo tautai ir tvirtai ginti jos sukurtos valstybės interesus. Būtent tai yra didžioji V. Orbano „nuodėmė” ir būtent dėl šios priežasties jo taip nuoširdžiai nekenčia globalistinis „demokratinio” pasaulio elitas ir taip uoliai jį šmeižia šį elitą aptarnaujanti žiniasklaida.

Ar įmanoma įsivaizduoti, kad šitaip galėtų pasielgti (chronologine tvarka) G. Kirkilas, D. Grybauskaitė, A. Kubilius, I. Šimonytė, A. Butkevičius, V. Vasiliauskas, G. Nausėda ar S. Skvernelis? Tiesiog pasikviesti Lietuvos šeimininkais ir jos tikraisiais valdovais pasijutusius tokių priviligijuotųjų atstovus ir pasakyti: „Galite vykdyti veiklą Lietuvoje, bet laikas suprasti, kad tai – ne atsilikusių čiabuvių kraštas ir ne jūsų kolonija, bet ES valstybė. Todėl malonėkite pas mus elgtis kaip elgiatės savo pačių šalyse ir susitaikykite su mintimi, kad savivalės, nepagrįstų lengvatų ir privilegijų laikai baigėsi”.

Retorinis klausimas – įprotis keliaklupsčiauti prieš užsienio Šeimininką išugdytas dar anais laikais ir niekur nedingo. Pasikeitė tik Šeimininko vardas.

Tai supratus turėtų tapti aiškiau, kodėl NS sukurta ir stengiasi veikti būtent kaip sąjūdinio tipo politinė jėga ir pirmiausia sieks susigrąžinti valstybę.

Tiesa, bus nuoširdžiai klausiama. Kodėl šnekate apie kažkokią abstrakčią valstybę, o ne apie konkrečius, visiems žmonėms svarbius ir skaudžius dalykus? Nejaugi jums nerūpi oriai gyventi neleidžiančios varganos pensijos, elgetiškai menki vaiko pinigai, kitos skurdžios ir žmogaus orumą žeminančios socialinės išmokos? Jokia paslaptis, kad šiuos ir panašius klausimus su raginimais „nusileisti ant žemės” ir „būti arčiau paprastų žmonių poreikių ir reikalų” girdime dažnai. Šie reikalai yra labai svarbūs ir NS tikrai rūpi ir visada rūpės. Tačiau šis įrašas apie V. Orbano vyriausybės priimtą sprendimą turėtų būti atsakymas, kodėl esame priversti ir pirmiausia kalbėsime apie valstybės susigrąžinimą.

Reikalo esmė labai paprasta: norint ne liežuviu, tai yra ne tuščiais pažadais, bet realiai nors kiek pagerinti vargstančių daugybės mūsų tautiečių ir tėvynainių gyvenimą, kuris po šios krizės gali tapti nepakeliamai sunkus, reikia vieno „mažmožio”, kurį yra linkę nutylėti visi pažadukai. Lėšų. V. Orbanas duoda puikią pamoką: pinigų rasti galima. Tačiau jų šaltiniai savaime neatsivers. Reikia tvirto ryžto ir plieninės politinės valios pareikalauti, kad iš tų šaltinių pinigai tekėtų ne tik į svečias ir tolimas šalis. Būtina atkakliai siekti, kad nors kiek ženklesnė jų dalis liktų šalyje, kur jie uždirbti, ir pasiektų tos šalies gyventojus ir piliečius, kurių sunkiu darbu jie buvo uždirbti.

Būti sąjūdine partija – tai drąsiai ir tvirtai pasakyti: mes esame tauta, mes vėl būsime savo šalies ir valstybės šeimininkai, mes vėl susigrąžinsime savo gyvenimo ir likimo kontrolę į savo rankas. Kaip kad padarėmę – gaila, tik labai trumpam – prieš trisdešimt metų.