Vytautas Radžvilas. Stribo Šmėkla

„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla.“ Šitaip perfrazuojant liūdnai pagarsėjusius vieno manifesto žodžius apie klaidžiojančią po Europą komunizmo šmėklą norisi apibūdinti vaizdinį, kurį sukėlė žinia apie M. Ivaškevičiui skirtą Nacionalinę premiją. Ji skirta už „ilgametį ir pasiaukojamą darbą“, kaip buvo sakoma anais laikais, naujojo eurolietuvio ugdymo baruose.

Teko girdėti smagų „Madagaskaro“ žiūrovų kikenimą ir netramdomą juoką. Net nepagalvojusių ir neįtariančių, jog kvatojasi iš vienos didžiausių ir tragiškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių.

Genialaus ir neapsakomai įžvalgaus žmogaus, kuriam buvo skirtas Trojos Kasandros likimas. Raginusio Lietuvą atsigręžti į jūrą, nes supratusio, kad viena didžiausių klaidų, pasmerkusių kadaise galingą valstybę nuosmukiui, buvo aklas veržimasis į Rytų stepių tyrlaukius užuot mėginus tapti jūrine valstybe, kokia lūžiniais XVI-XVII a. skubėjo ir sugebėjo tapti jūrose ir vandenynuose savo galybę kūrusios Europos šalys.

Tyčiojamasi iš asmens, kuris aiškiai matė Lietuvos link artėjančios naujos okupacijos debesis ir siūlė be galo išmintingą išeitį – valstybei pamėginti protingai reguliuoti ir nukreipti tada vykusią gausią ir chaotišką lietuvių emigraciją taip, kad rastųsi sutelkta ir gerai sutvarkyta kolonija, galėsianti sunkią valandą atlikti „atsarginės Lietuvos“ vaidmenį.

Buki ir savimi patenkinti netrukus žūsiančios valstybės politikieriai ir biurokratėliai grūdo tariamai „beprotiškus“ šio keistuolio siūlymus kuo giliau į stalčius. Jie taip pat silpnaprotiškai linksmai kikeno laikydami gilias toliaregio vizionieriaus įžvalgas ir pranašystes kone pamišėlio svaičiojimais. Tik kažkodėl išsipildžiusiais greičiau, nei jie sugebėjo įsivaizduoti ar susivokti.

Skaityti Ivaškevičiaus romaną „Žali“ be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas. Išsaugojusiam nors kruopelę istorinės atminties ir turinčiam bent krislelį sąžinės ir tautinės bei valstybinės savigarbos žmogui šį knyga yra spjūvis į veidą.

Pakanka permesti akimis keletą jos fragmentų, kad savaime iškiltų senose nuotraukose matyti enkavedistų ir stribų miestelių aikštėse numesti išniekintų partizanų kūnai. Iš karto persmelkia mintis: enkavedistinė ir stribiška dvasia tebėra gyva. Ji niekur nedingo.

Knygos puslapiuose kartojamas tas pats išniekinimo ritualas. Tik dabar jis tęsiamas mentalinėje erdvėje. Jis perkeliamas į šių dienų skaitytojų galvas ir jų vaizduotes. Smelkiasi su jo nešama akla okupantų ir jų vietos parankinių neapykanta Lietuvai ir ją gynusiems „liaudies priešams“ į skaitytojų mintis ir jausmus tam, kad jų atmintyje įstrigtų visam laikui ir stribo šmėkla toliau netrukdomai klaidžiotų po Lietuvą – ne tik neatpažįstama, bet sava ir net miela.

Užteks meluoti, kad toji knyga nėra apie pokarį, kad ji yra tik „netyčia“ su juo susišaukiantis postmodernistinis romanas. Net ir įsikūnijusi į „postmodernų“ pavidalą, stribo šmėkla tebėra ta pati ir gyva šmėkla.

Nėra abejonių, kad tai supranta ir išprusę bei Lietuvos istoriją gerai išmanantys Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nariai. Jie puikiai suvokia, kad skirdami šią premiją pirmiausia siunčia aiškią politinę žinią ir karštą padrąsinimą visiems kūrėjams: nekęskite Lietuvos ir naikinkite ją, tyčiokitės iš tautos ir trempkite jos orumą, menkinkite valstybę ir jos gynėjus, darkykite šalies istoriją ir karikatūrinkite jos didvyrius. Tik nuoširdžiai pasistenkite, ir jūsų pastangos bus pastebėtos bei įvertintos. Jūsų lauks žalias Nacionalinės premijos laurų vainikas.