Nacionalinio susivienijimo vicepirmininko Vytauto Sinicos straipsnyje itin išsamiai ir giliai aptariamas svarbiausias šiandienos klausimas.
Visame Vakarų pasaulyje suvešėjo vienu metu beveik išnykęs ir spėtas kone pamiršti „šalinimo“ reiškinys. Į Lietuvą jis pamažu sugrįžo ir buvo pradėtas nuosekliai ir kryptingai įtvirtinti D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu.
Iš tiesų galima rašyti „sugrįžo“, nes tai iš esmės tas pats moralinis, psichologinis ir teisinis persekiojimas bei ujimas už „neteisingas“ pažiūras, sovietmečiu įgydavęs ne tik šiurkščias ir atviras, bet ir įvairias neretai išradingai paslėptas susidorojimo su kitaminčiais formas.
Kolektyvinis pasmerkimas, šalinimas iš darbo ir profesinės bendruomenės, tekstų ir kalbų cenzūravimas ir galiausiai išstūmimas iš viešojo gyvenimo — visa ta iki skausmo pažįstama okupacijos laikų bjaurastis atgimė ir vis labiau veši.
Šalinimas – svarbiausias šiandienos klausimas. Galima nustebti: kodėl? Argi nėra begalės skaudžių problemų – ekonominė ir socialinė atskirtis, skurdas, beprotiškai augančios kainos, biurokratijos savivalė, nepabaigiami „libralizavimo“ eksperimentai, kurių bandomaisiais triušiais ir aukomis tampa gyvi žmonės?
Šios problemos, be abejo, svarbios. Ir vis dėlto svarbiausia yra minties ir žodžio laisvė. Todėl, kad ji yra raktas ir pamatinė sąlyga visoms problemoms spręsti.
Pirmas žingsnis problemos sprendimo link – ją atvirai ir dalykiškai įvardyti. O tam būtina kalbėti viešai ir iš esmės. Šalinimo praktika tam ir įtvirtinta, kad šitaip kalbėti taptų neįmanoma. Tokiu būdu yra sukuriama ir palaikoma regimybė, kad problemos iš tikrųjų neegzistuoja ir yra pramanytos, nes esą apie jas kalba tik pavieniai neišmanėliai ir „radikalai“.
Geriausiu atveju jiems priklijuojamas keistuolių — su vėjo malūnais kovojančių donkichotų – karikatūriškas įvaizdis. Blogiausiu jie paskelbiami pesimistais, apokaliptikais, šviesios tikrovės juodintojais ir galiausiai kenkėjais.
Būtent todėl Sąjūdžio išsikovota „Atgimimo banga“ buvo lemiamas žingsnis ne tik žodžio, bet ir į Lietuvos laisvės link.
Ta laisvė šiandien didžiąja dalimi prarasta. Todėl į klausimą, kaip pažaboti įsisiautėjantį šalinimą ir nuo ko pradėti tai daryti, galima atsakyti tik taip: tauta ir visuomenė pirmiausia privalo susigrąžinti LRT, o su juo – ir teisę į laisvą žodį.
Abejoju, kad tai svarbiausias mūsų gyvenime dalykas. Kad taip manytume, reikia būti labai siaura- ir trumparegiam.
Pagarba gerbiamam Profesoriui. Tik laisvas laisvai mąstyti sugeba mylėti savo Tėvynę. O dabar esame, anot Lermontovo, kuris rašė apie Rusiją- „strana rabov”. Nebematome, kad esame pilvo vedami, o tai didžiausia vergystės forma, nes nebenori sąžinė ir nebeveikia galvelė, ką reikia daryti, kad išliktų Tauta.
Puikiai, Ema. Bravo.