Vytautas Radžvilas. „T. Venclovai nepriklausomybė nebuvo ir negali būti aukščiausia vertybe“

Įsijungdamas į viešas diskusijas dėl pokario partizanų judėjimo, praėjusią savaitę poetas ir sovietmečio disidentas (Lietuvos Helsinkio grupės steigėjas) Tomas Venclova pareiškė, kad „Sąžinė yra aukščiau už Nepriklausomybę“ Anot jo, Nepriklausomybė nėra aukščiausia vertybė, dėl kurios gali būti liejamas kraujas. Pokalbyje su portalo 15 min.lt žurnaliste Gabija Strumylaite jis samprotavo, kad dabarties gyvenimas Lietuvoje nepalyginamai geresnis negu smetonmečiu, kad pokario partizaninis pasipriešinimas tapęs kultu, o kai kurie garbinami didvyriai, tokie kaip K. Škirpa ir J.Noreika, nenusipelno pagarbos, kad jų vardais būtų vadinamos gatvės ir kabinoms memorialinės lentos.

Toks viešojo intelektualo pareiškimas apie Lietuvos nepriklausomybės kovas daugeliui buvo netikėtas ir keistai sutapo su Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkės Fainos Kukliansky reikalavimu atšaukti Seimo sprendimą 2021-uosius paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais bei V. Putino pareiškimu Rusijos Konstitucijos referendumo išvakarėse, kad Latvijos, Lietuvos ir Estijos prijungimas prie SSRS buvo įvykdytas taikiai, kontrakto pagrindu.

Šiuo metu pasaulyje vykstančių geopolitinių permainų kontekste suintensyvėjęs puolimas prieš Lietuvos laisvės kovų dalyvius, LŽB pirmininkės reikalavimai, nukreipti prieš juos, ir T.Venclovos išsakytos mintys minėtame interviu verčia įsigilinti į jų tikrąją prasmę.

Šia tema žurnalistas Vytautas Budnikas kalbasi su „Nacionalinio susivienijimo“ steigėju ir pirmininku profesorium Vytautu Radžvilu.

– Atmeskime išankstines nuostatas. T. Venclova sako, kad „Nepriklausomybė nėra pati aukščiausia vertybė“. Gal pagerbdami Tautos didvyrių atminimą mes kažką pražiūrėjome? Gal per didesnį laiko tarpsnį galėtume objektyviau ir kritiškiau pažvelgti į mūsų, ypač pokario, laisvės kovas?

– Objektyvumas. Jis priklauso nuo požiūrio ir nuostatų į problemą. Minėtame interviu T.Venclova sako, kad Lietuvos padėtis geresnė negu prieškariu. Ir ekonominiu požiūriu žymiai geriau, netgi žmonės, kurie vargsta arba save tokiais laiko šiuo metu, yra labiau pasiturintys negu smetonmečiu. Sako: „Pažiūrėkite, kiek turime automobilių, kaip apsirengę praeiviai. Kiek iš jų įsigiję naujausius išmaniuosius telefonus, važinėja atostogoms į Turkiją arba Kanarų salas. Nieko panašaus smetonmečiu nematėme“.

Niekas ir nesiginčija. Nepriklausomybė atvėrė žmonėms neregėtas galimybes. Bet į pastarųjų 30 metų pasiekimus reikia žvelgti kritiškai. Gal T. Venclova mano, jog tai nėra reikšminga, kad trečdalis Lietuvos gyventojų šiandien gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos? Gal nemato akį rėžiančios socialinės atskirties, kuri ypač išaugo per tuos 30 nepriklausomybės dešimtmečius? Smetonmečiu to tikrai nebuvo. Ir jokios vilties, kad ji sumažėtų. Atvirkščiai, ji nepaliaujamai didėja, ir ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje.

Gal T. Venclova nesilankė Lietuvos provincijoje? Lankydamasis negalėjo nepastebėti tvarkingų trinkelėmis išgrįstų ištuštėjusių miestelių gatvių, apleistų ir griūvančių kaimų sodybų. Niekada per savo istoriją, netgi per didžiuosius pasaulinius karus Lietuva nebuvo praradusi tiek savo gyventojų – iš šalies emigravo trečdalis žmonių. Kodėl jie taip masiškai bėga? Ogi todėl, kad nemato perspektyvų savo Tėvynėje toliau gyventi, dirbti, kurti šeimas ir auginti vaikus. Nes jie nesijaučia savo valstybės šeimininkai, viskas sprendžiama be jų ir už juos. Netgi kaimo seniūno patys negali išsirinkti.

Kita vertus smetonmečiu, niekas pasaulyje mobiliųjų neturėjo, o į svečias šalis traukdavo vežimais, laivais ar traukiniu. Iš natūralaus techninio progreso negalima daryti patikimų apibendrinančių išvadų. Tiksliau būtų šalies gyvenimą lyginti su Šiaurės šalių arba kad ir kaimyninės Lenkijos gyvenimo kokybe, žmonių teisiniu ir socialiniu saugumu tose valstybėse. Bijau, kad rezultatai ne tik T. Venclovai neteiktų džiugesio.

– Taip, mūsų valstybėje problemų labai daug. Poetas kritiškai vertina valdžios požiūrį į mažumų teises. Sako, Lietuvoje daug latentinio nepasitikėjimo mažumomis. Žmonės mano, kad „lenkai niekuomet neužmirš Vilniaus ir būtinai stengsis jį susigrąžinti“. Sako, tokie šūkiai skamba pačioje Lenkijoje, dešiniųjų mitinguose.

– Kai kurių praeities skaudžių epizodų iš atminties ištrinti neįmanoma. Bet jis klysta, o gal sąmoningai klaidina, kad reikalavimus susigrąžinti Vilnių ir Lvovą kelia Lenkijos kraštutiniai dešinieji. Iš patirties žinome, kas ir dėl ko mitinguose rengia provokacijas. O oficiali Lenkijos politika šiuo metu kaip niekada palanki Lietuvai. Atvirkščiai, ultimatyvūs Lenkijos reikalavimai dėl trijų Q, X, W raidžių, dėl vietovardžių pavadinimų rašymo lenkų kalba buvo eskaluojami tada, kai Lenkijos valdžioje buvo dabartinė opozicija, o ES vadovų Tarybai pirmininkavo lenkas Donaldas Tuskas. Matyt, toks T. Venclovos vertinimas kyla iš to, kad jam nepatinka Lenkijos dešinieji ir apskirtai dešinieji. Netgi pats teigia, kad jam asmeniškai kairieji suprantamesni nei dešinieji.

– T. Venclova užsimena, kad mes neužtikriname Lietuvoje gyvenantiems lenkams teisės asmens dokumentuose rašyti savo vardus ir pavardes lenkų kalba, kad mūsų pažiūros anachroniškos, nebetinkančios šių laikų europinei valstybei. Anot jo, nieko baisaus nenutiktų, jei lietuvių kalbos abėcėlę papildytume W, Q ir X raidėmis, tuomet išnyktų erzinanti, santykius Lietuvos viduje ir už jos ribų gadinanti problema. Dar daugiau, priešinimąsi šioms trims raidėms saugant lietuvių tautinę tapatybę, T. Venclova vadina idiotizmu. Jo teigimu, „Aušra“, rašyta lenkiška abėcėle su visomis tomis raidėmis ir pagimdė mūsų tautinę tapatybę.

– O aš paklausčiau: kodėl tik lenkų? Mūsų šalyje nuo seno gyvena tautinės mažumos žydai, totoriai, romai, karaimai bei kt. ir lenkų, rusų, baltarusių tautinės bendrijos. Taigi, kuo anos prastesnės už lenkų tautinę bendriją? Ar galime privilegijuoti tik vieną iš jų? Ar dėl tokios diskriminacijos neatsiras skundas Europos žmogaus teisių teisme? Ir koks likimas ištiks tuomet lietuvių kalbą? Ar pavyks išsaugoti jos valstybinį statusą? O gal lietuvių kalbai valstybės apsaugos nebereikia ? Tai gal ir Lietuvos valstybės nebereikia?

Kita vertus, T. Venclova dėstė rusų kalbą, rusų literatūrą, lenkų ir lietuvių literatūras. Jam teko dėstyti ir lietuvių kalbą, todėl žino, kad įvedus į lietuviškosios abėcėlės raidyną Q, X, W raides, Lietuvos lenkai vardų ir pavardžių užrašyti lenkiškai vis tiek negalės. Neįmanoma užrašyti autentiškai netgi žymaus lenkų poeto Vladislavo Sirokomlės (Władysław Syrokomla – Ludwik Kondratowicz), kurio vardu pavadintas muziejus netoli Rukainių (Vilniaus raj.). Tuomet kyla klausimas, kokia šio reikalavimo esmė ir kokie jo tikslai?

Laimė, daugelis politikų taip negalvoja, kaip Venclova. Apsimestinis ir jo stebėjimasis dėl vietovardžių pavadinimų rašymo dviem kalbomis. Sako, žemaičiams leidžiama miesto pavadinimą „Telšiai“ rašyti „Telšē“, o lenkų gyvenamose vietovėse pavadinimų lenkiškai rašyti negalima. Bet juk taip lietuvių tarmių grupę, žemaičius, jis tapatina su kitataučiais! Štai iki kokio lygio nusišnekama.

– Tačiau jis teisus, kad Lenkijoje gyvenantiems lietuviams jų gyvenamose vietovėse leidžiami lietuviški pavadinimai, jiems leidžiama asmens dokumentuose vardus ir pavardes rašyti lietuvių kalba.

– Visų pirma, neadekvatus palyginimas. Lietuvoje gyventojų skaičius nesiekia 3 milijonų. Todėl mūsų šalies nereikėtų lyginti nei su JAV, nei su Kinija, kuriose gyvena šimtai milijonų. Ne tokie mastai, ir ne tokios galimybės. Be to, vadovaudamiesi Venclovos logika, turėtume suteikti teisę vietovardžius rašyti savo kalba ne tik lenkams, bet ir, pvz., rusams, daugybė kurių gyvena Visagine arba Klaipėdoje. Tokios iniciatyvos būtų labai artimos Kremliaus propagandai.

Kita vertus, Venclova nutyli, kad Lenkijos lietuvių asmens dokumentuose įrašų lietuvių kalba nepripažįsta nei valstybinės Lenkijos įstaigos, nei bankai, nei draudimo kompanijos ar notarai.

– Pakalbėkime apie kitas mažumas. T. Venclova sako, jei nevaržome strazdanotųjų teisių, tai negalime varžyti ir homoseksualistų. „Genderizmas“, anot jo, – tai pripažinimas, jog lytiniai vaidmenys ne tik įgimti, bet ir socialiai sukonstruoti. Tad, jei suaugę tos pačios lyties asmenys nori būti partneriais, jis ragina į tai nesikišti. Beje, jiems ir įvaikinimas neturėtų būti draudžiamas. Pagal T.Venclovą, vaikas gali turėti netgi du tėčius arba dvi mamas – tai vaiko nesužalos.

– Žiūrint kaip suprantame vaiko žalojimą. Yra Vaiko teisių konvencija, kurios 3 straipsnyje nurodoma, kad prieš priimant svarbiausius sprendimus, liečiančius vaiką, imperatyviai reikalaujama atsižvelgti į vaiko interesus. Nors T.Venclova sako, kad tos pačios lyties asmenys turi teisę įsivaikinti, neva tai vaiko nesužalos ir nepagadins, tos pačios konvencijos 2 straipsnis reikalauja vaiką išklausyti, kai priimami bet kokie jį liečiantys sprendimai, o konvencijos 7 str. nurodo, kad vaikas turi teisę žinoti, kas yra tėvai ir būti jų globojamas. Niekam turbūt nekyla abejonių, kad dviejų mamų arba dviejų tėčių parinkimas vaikui yra labai reikšmingas įvykis ir svarbus sprendimas jo gyvenimui. Iš to išeitų, kad vaiko reikėtų atsiklausti, ar jam patinka tokie eksperimentai su juo. Deja, įsivaikinimo metu vaikai paprastai būna maži, todėl jų nuomonės niekas neklausia. Tarsi daikto, vaiko likimą be jo valios lemia valstybės įgalioti „dėdės“ arba „tetos“. Šiuo atveju poetas vaiką vertina kaip bejausmį daiktą – tai ydingas ir negailestingas požiūris.

– T. Venclova ne vienintelis. Panašiai mąstančių žmonių rasime beveik visose Lietuvos politinėse partijose, ypač „Laisvės partijoje“.

– Atkreipkite dėmesį į tokių pažiūrų ryšį su Lietuvos valstybingumu. „Laisvės partijos“ lyderei A. Armonaitei nereikia nepriklausomos savarankiškos Lietuvos valstybės. Ji buvo entuziastė referendumo dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. T. Venclova tam irgi pritaria. Jis sako, kad Amerikoje galima turėti dvigubą pilietybę, ir niekas dėl to bylos niekam nekels. Bet nutyli, kad, įgyjant Amerikos pilietybę, privaloma priimti priesaką šiai valstybei. O jos turinys yra toks: „Prisiekdama(s) šiuo pareiškiu, kad aš absoliučiai ir visiškai atsisakau ir išsižadu bet kokios ištikimybės ir įsipareigojimų visiems kitų kraštų valdovams, monarchams ir suverenioms valstybėms, kurių pavaldiniu ar piliečiu iki šiol buvau“. JAV Konstitucija netoleruoja ištikimybės kitoms valstybėms. Prisiekdamas šiai valstybei, T. Venclova, turėjo išsižadėti priesaikos Lietuvai ginti ją nuo priešų ir pan. Šios sąlygos keliamos visiems turintiems JAV pilietybę. Tokiu būdu siekiantys įgyti arba išsaugoti dvigubą pilietybę, išvengia prievolės ginti savo Tėvynę, mokesčiais išlaikyti Lietuvos valstybės institucijas – teismus, policiją ir pan. Tokią neįpareigojančią pilietybę siūloma suteikti visiems, kas tik to pageidauja. Tai naudinga negyvenantiems Lietuvoje, tarp jų ir T.Venclovai. Juk patogu naudotis tokia Lietuvos pilietybės privilegija nesaistant savęs pareigomis Tėvynei.

– Nieko nuostabaus. Juk T. Venclova ir neslepia, kad yra didelis politinio korektiškumo šalininkas. Per JAV prezidento rinkimus jis balsavo už Obamą, kad Amerika turėtų juodaodį prezidentą, o vėliau balsavo už Hillary Clinton, nes jo nuomone, kaip juodaodis, taip ir moteris turi tapti JAV prezidente. Jis nemėgsta dabartinio prezidento, nes mano, kad D. Trumpas žalingas Amerikai.

– Atkreipkime dėmesį, tik D. Trumpas ryžtingai pasipriešino Rusijos dominavimui Vakarų Europoje, tik jis atvirai prakalbo apie Rusijos dujotiekio „Nord Stream“ žalą Europos valstybėms, ypač Lenkijai, Ukrainai ir Lietuvai. Skirtingai negu Obama, D. Trumpo administracija pritaikė sankcijas kompanijoms už šio dujotiekio tiesimą. Galiausiai D. Trumpo administracija mūsų saugumui užtikrinti Lietuvoje papildomai dislokavo JAV karius. Bet T. Venclovai jis nepatinka. O kuo jis blogas Lietuvai?

Paaiškėja, kad po D. Trumpo laimėjimo Jeilio universiteto sienos buvo apklijuotos plakatais „Jeilio universiteto revoliucinis komitetas šaukia kovoti prieš Trumpą“. T. Venclova sako, kad tokie komitetai tikrai buvo įsteigti. Betgi jis pats bemaž 30 metų dirbo Jeilio universitete. Pasirodo, šis jo reprezentuojamas universitetas yra vienas reakcingiausių marksistinės pakraipos universitetų Jungtinėse Amerikos valstijose, jame steigiami revoliuciniai komitetai ir keliamas chaosas valstybėje. T. Venclova panašų kelią siūlo mums. Bet komunizmo pergales jau išgyvenome. Ar mums vėl reikia grįžti į praeitį?

– Tačiau visuomenės nepasitenkinamą sukėlė ne jo pažiūros, o pasakyti žodžiai, kad Nepriklausomybė nėra pati aukščiausia vertybė, dėl kurios verta lieti kraują.

– Šis jo pareiškimas gerokai visus šokiravo ir kartu išblaivė. T. Venclova šiuo pareikšimu mėgina paneigti lietuvių laisvės kovų ir ginkluoto partizaninio pasipriešinimo prasmę.

Atkreipkite dėmesį, T. Venclova sako, kad bet koks partizanų sąjūdis bet kokioje valstybėje, bet kokiomis aplinkybėmis, visada yra žiaurus reiškinys, nes partizanaujant pažeidžiami žmogiškumo dėsniai dažniau negu fronte. Pagarbą pokario partizanams ir pačiam partizaniniam judėjimui jis vadina partizanų kultu. Suprask, daugeliui mums pagarba partizanams tapo religija. Jis mini pokalbį su rašytoju Kaziu Saja, siekdamas parodyti judviejų pasaulėžiūrų skirtumą. K. Saja sako, priešą galėtų užmušti, jei Tėvynę reikėtų ginti, o T. Venclova sako, kad jam žudymas apskirtai nepriimtinas. Iš tikrųjų tai sakydamas, T.Venclova pirmiausia siekia sukelti abejones dėl pačios pasipriešinimo formos, t. y. dėl paties pokario partizanų pasipriešinimo būtinumo.

– Jis kalba kiek kitaip: „Lietuvoje daugelio pozicija tokia – jeigu žmogus pasisakė už Nepriklausomybę, juolab, jei dėl jos žuvo, tai jam galima atleisti viską. Jis gali nužudyti nėščią moterį ar šaudyti beginklius. Gali skelbti antisemitinę programą, bet svarbiausia, kad jis buvo už Nepriklausomybę. Ne! Nepriklausomybė nėra pats aukščiausias dalykas pasaulyje. Jei Nepriklausomybės reikalas sueina į konfliktą su žmoniškumo reikalu, aš pasisakyčiau už žmoniškumo reikalą“.

– Prasmė ta pati. Nesiverčia liežuvis vadinti žmoniškumu okupanto pirmaisiais okupacijos metais surengtus masinius gyventojų trėmimus ir žudynes. Bet pasipriešinimas joms, pagal T. Venclovą, neturėjo „sueiti į konfliktą su žmoniškumo reikalu“, kitaip tariant, turėjo būti žmoniškas. Bet ką tai reiškia? Gal pokario partizanai, kaudamiesi su priešais, neturėjo leisti šiems žūti? Gan keistas būtų toks pasipriešinimas. O gal pasipriešinimas turėjo būti tik taikus, o ginkluoto visai nebūti? Tuomet, pagal T. Venclovos logiką, pokario partizanų ginkluotas pasipriešinimas, apskritai, yra nesusipratimas.

Bet jis ignoruoja faktą, kad pirmaisiais sovietinės okupacijos metais be kaltės į Sibirą tremiami buvę valdžios pareigūnai mokytojai, kunigai, karininkai, tūkstančiai moterų su vaikais nesipriešino, elgėsi taikiai, netgi varomi į gyvulinius vagonus. Tokiais savo samprotavimais Venclova klaidina žmones, nuvertina pokariu žuvusių partizanų gyvybes ir menkina sovietinio teroro aukų atminimą. Vargu ar šiam požiūriui pritaria artimieji tūkstančių kankinių, daugelio kurių pavardės yra iškaltos ant buvusio KGB pastato Vilniuje. Nežinia, kaip tai vertina šalies politikai. Tik neabejoju, kad tokioms mintims labai pritaria Laisvės partijos veikėjai arba net pats Remigijus Šimašius, kuris 2011 metais būdamas Teisingumo ministras, išdavė žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ lyderį Alesių Beliackį Baltarusijos valdžiai susidorojimui.

Taigi, kodėl T. Venclova nutyli raudonarmiečių prievartavimus ir plėšikavimus pirmaisiais 1941-ųjų sovietų okupacijos metais, jų surengtas nekaltų žmonių žudynes? Nekalba, kad vien per 1940-1941 metus buvo suimti ir sunaikinti dešimtys tūkstančių politinių kalinių. Įdomu, kaip T. Venclova būtų pasielgęs, jei raudonieji būtų užmušę jo tėvą arba motiną? Ar lygiai taip pat būtų ramiai žiūrėjęs į jo akyse prievartaujamą žmoną ir dukterį, stebėjęs savo artimųjų veidus gyvulinių vagonų languose? Bepigu mėgautis laisve, už kurią kiti paguldė galvas. Lengva tuomet didžiuotis, kad esi kitoks.

– Pasipiktinimą kelia, kad poeto požiūris į lietuvių laisvės kovas ir pokario partizaninį pasipriešinimą sutapo su Kremliaus propaganda apie nacių pakalikus ir banditus, kurie neva kalti dėl civilinių gyventojų žūties pokariu.

– Jei, pagal T. Venclovą, laisvė ginklu neturi būti ginama, tuomet pokario partizanų pasipriešinimas savaime tampa blogiu. Sąmoningai ar ne, jis mėgina sukeisti vietomis aukas su nusikaltėliais. Išeitų, kad už masines nekaltų žmonių žudynes ir trėmimus į Sibirą atsakomybė tenka tiems, kurie priešinosi ginklu, t. y. ne Lietuvos okupantams, o jiems pasipriešinti išdrįsusiems lietuviams. Tokias mintis tiražuoja Kremlius. Neseniai V. Putinas pasauliui pareiškė, kad 1939-ųjų rudenį Latvijos, Lietuvos ir Estijos prijungimas prie SSRS buvo įvykdytas sutarties pagrindu, t. y. taikiai. Tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrinėjimo centras (LGRTC) atskleidžia kraupius įrodymus apie okupantų vykdytus nusikaltimus. Neseniai Daliaus Stanciko išleistoje knygoje „Kūju per Lietuvos istoriją“ pateikiami istoriniai faktai ir dokumentai apie NKVD suformuotas smogikų grupuotes, kurios persirengusios partizanais plėšdavo ir degindavo kaimus, prievartaudavo moteris ir žudydavo nekaltus vaikus, kaltę už tai versdami tikriesiems Lietuvos partizanams. Joje pateikiama istorinė medžiaga apie žvėriškus sugautų Lietuvos partizanų kankinimus ir NKVD dokumentų klastotes, juodinant pokario pasipriešinimą.

– Betgi T. Venclova neneigia Lietuvos okupacijos. 1975 m. jis parašė didelio rezonanso sulaukusį „Atvirą laišką“ komunistų partijos centro komitetui, o 1976 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Po to išvyko į JAV, kur gavo politinį prieglobstį ir dirbo aukštosiose mokyklose – net kelis dešimtmečius dėstė Jeilio universitete.

– Formaliai pripažinti okupaciją nėra joks nuopelnas, juolab, kad JAV, kurioje T. Venclova gyveno, niekada nepripažino Lietuvos inkorporavimo į SSSR. Prisiminkime, kad V. Putino liaupsinamą sutartį dėl Lietuvos inkorporavimo pasirašė grupė kolaboruojančių to meto inteligentų, tarp kurių buvo ir T. Venclovos tėvas Antanas Venclova. Lietuvos Centriniame Valstybės archyve yra to meto Liaudies seimo priimtų keturių valstybės santvarką pakeitusių deklaracijų tekstai su Liaudies seimo pirmininko L. Adomausko ir sekretoriaus A. Venclovos parašais .

Pasirašydamas šią sutartį T. Venclovos tėvas Antanas Venclova nemanė, kad Lietuva okupuojama. Matyt, ir dabar jis pritartų V. Putino teiginiui, kad Lietuvos inkorporavimas vyko su išrinktos valdžių sutikimu, remiantis tarptautine bei nacionaline teise. Bet ar kada nors T. Venclova viešai apraudojo savo tėvo veiksmus? Pokalbyje su portalo žurnaliste jis nekalba apie okupantų nusikaltimus žmogiškumui, kaip ir V. Putinas nekalba apie Baltijos šalių vyriausybių ministrų ir vadovų suėmimus, tremtis arba masinį gyventojų sušaudymą.

V. Putino teigimu, Baltijos respublikos SSRS sudėtyje išsaugojo savo vyriausybes, kalbą ir buvo atstovaujamos aukštesnėse SSRS struktūrose. O kas jose atstovavo Lietuvai? Ogi be kitų, tas pats Antanas Venclova, kuris 1941-aisiais buvo išrinktas SSSR aukščiausiosios tarybos deputatu, karo metais gyveno Rusijoje, o po karo buvo LTSR rašytojų sąjungos pirmininkas, beje, 1952 m. apdovanotas Stalino premija už eilėraščių rinkinį „Rinktinė“. Ironiška, bet šiai istorinei Lietuvos ir SSSR sutarčiai bei šios sutarties signatarui A. Venclovai įamžinti yra įrengtas Venclovų muziejus Vilniuje, kurio išlaikymui valstybė (savivaldybė) kasmet skiria po 30 tūkstančių eurų?

Tęsinys kitoje dalyje